Marc Finaud

Subtitle

My Personal Website

Bienvenue sur mon site personnel. J'espère que vous trouverez son contenu intéressant. N'hésitez pas à me contacter si vous avez des commentaires. 

Welcome to my personal website. I hope you will find my material interesting. Don't hesitate to contact me if you have any comments. 

L'histoire de ma mère  (version française) NOUVELLE VERSION REVISEE ET AUGMENTEE AU 16 OCTOBRE 2010

The story of my mother (English Version) NEW, REVISED AND AUGMENTED, VERSION AS OF 16 OCTOBER 2010 (below)

NOUVEAU / NEW : L I E T U V I S K A S !

VERSION EN LITUANIEN APRES LA VERSION EN ANGLAIS / LITHUANIAN VERSION AFTER THE ENGLISH VERSION

 VOIR MES AUTRES PUBLICATIONS SUR MON BLOG !

SEE MY OTHER PUBLICATIONS ON MY BLOG!

 


 

Marc Finaud

 

 

 

 ZOUNIA FINAUD : DU NIÉMEN A LA MÉDITERRANÉE

ou 

LE BOULEAU DE SUDVAJAI

 (2009)

Zounia est le diminutif francisé du prénom lituanien Vladzunia, lui-même diminutif de Vlade, équivalent du prénom polonais Wladyslawa. En effet, Zounia est née le 20 juin 1923 près d'Alytus, sur le Niémen, au sud de Kaunas, d’un père lituanien au nom polonais (Stanislaw Naruszewicz ou, en lituanien, Stasys ou Stanislovas Naruševičius) et d’une mère polonaise au nom lituanien (Marija Sudvauté). Héritière des deux cultures et parlant à la maison les deux langues (plus un peu de russe et d'allemand), Zounia avait 16 ans lorsqu’éclata la Deuxième Guerre mondiale qui allait ravager son pays natal et l’Europe, et la conduire en France après bien des souffrances.

  

 

Les frontières de la Lituanie de 1922 à 1939

 L’enfance en Lituanie

Zounia est venue au monde et a vécu dans une Lituanie indépendante, ressuscitée au lendemain du Premier Conflit mondial dans la nostalgie des siècles glorieux où le Grand-Duché de Lituanie, uni à la couronne polonaise, dominait l’Europe septentrionale et orientale, de la mer Baltique à la mer Noire. Sa Lituanie à elle était bien plus modeste : malgré son origine noble, apparentée à l’évêque-poète Adam-Stanislas Naruszewicz (1733-1796), ancien évêque de Smolensk et de Luck, son père, Stanislas (Stasys), était un garde forestier attaché à la terre et au climat rude. Elle hérita de lui l’amour de la nature, qui fit d’elle, bien plus tard, une écologiste avant l’heure. En l’honneur de la naissance de son premier enfant, Stanislas planta dans le jardin familial un bouleau, symbole de cette Europe nordique et connu pour sa résistance aux intempéries.

 L’évêque-poète Adam Naruszewicz: 1733-1796

 

Le blason de la famille Naruszewicz (document du XIX° s.)

On racontait dans la famille qu'un aïeul officier de marine (probablement du tsar) avait ramené d'une expédition une belle Espagnole, laquelle essaima dans sa descendance des gènes hispaniques expliquant les yeux et le teint foncés de Zounia (puisque les bruns l'emportent sur les blonds, majoritaires en Lituanie). Le premier enfant que Zounia mettra au monde, Emmanuel, sera porteur de ces gènes.

Sa mère Marija, entre les travaux des champs, éleva quatre filles : Vladislava, l’aînée, Stefanija (Stefka) et Jadvyga, les cadettes, et Veronika, la benjamine. La vie s’écoulait doucement dans la petite maison de bois blottie à la lisière de la forêt, près du hameau de Sudvajai, nom tiré du patronyme de sa mère, Sudvoje (Sudvajuté). Ce village rural s’étalait sur les rives du majestueux fleuve Niémen (Nemunas), dans la région d’Alytus, à 70 km de la capitale d’alors, Kaunas. En effet, l’actuelle capitale, Vilnius, avait été conquise et annexée par la Pologne en 1920, sous le nom de Wilno, au prétexte que la population de la ville était majoritairement polonaise. C’est pourquoi les autorités lituaniennes nationalistes interdisaient alors aux enfants lituaniens de parler à l’école le polonais, la langue de l’ennemi. Zounia et ses sœurs, qui passaient presqu’inconsciemment de la langue « maternelle » à la langue « paternelle », en subirent souvent les conséquences dans leur chair de la part de leurs petits camarades.

 

 

Les quatre sœurs (en haut Veronika, en bas, de g. à d. : Stefka, Zounia et Jadvyga) devant le bouleau du jardin en 1938

 

 

  Zounia au village en 1939

 

 La maison familiale de Sudvajai

A la maison vivait aussi, comme dans tout foyer d’alors, la grand-mère maternelle (mamaité, mociuté ou bobuté en lituanien, ou babunia en polonais), qui racontait à ses petites-filles d’innombrables contes tirés de l’ancestrale mythologie slavo-lituanienne. C’est ainsi que, bien plus tard, Zounia répéta à ses enfants et petits-enfants l’histoire du pêcheur et du poisson d’or ou de la princesse s’ennuyant dans son palais sous l’océan. La grand-mère savait aussi tirer les cartes et enseigna cet art divinatoire à Zounia, qui sut l’utiliser le moment venu, comme on le verra plus loin. La grand-mère connaissait aussi des remèdes secrets à toutes les maladies, dont Zounia connut les bienfaits, comme le cataplasme à base de farine de moutarde contre le mal de gorge ou la tisane de pavot pour endormir les enfants nerveux. Babunia apprenait à ses petites-filles à reconnaître les champignons, les bons et les mauvais. Elle leur montra un jour d’été une énorme fourmilière au pied d’un grand pin, tapota le dessus avec son mouchoir, en fit tomber les fourmis désemparées et fit respirer aux filles le mouchoir à tour de rôle : l’acide formique leur piqua les yeux et leur dégagea le nez. Un remède dont Zounia se souvint pour guérir les rhumes. Non loin de la maison familiale, à l’orée de la dense forêt de sapins, entre deux rochers couverts de mousse, coulait une source que Babunia disait miraculeuse : si l’on s’en frottait les yeux, on était protégé pour la vie de toute maladie oculaire.

Zounia n’apprit pas que de sa grand-mère : sa mère, comme la plupart des femmes de la campagne polono-lituanienne, était accoutumée à une vie rude. Mariée à 16 ans, elle devait mener de front toutes les activités de la ferme. Lorsque Zounia fut en âge de l’aider à élever ses sœurs, à cuisiner, à coudre, à cultiver le potager ou à nourrir le bétail, sa mère, perfectionniste ne supportant pas l’amateurisme, lui enlevait souvent l’ouvrage des mains. Adulte, Zounia se plaignit souvent d’avoir vu ainsi son apprentissage des tâches ménagères et agricoles brusquement interrompu.

 

 

 

Les parents de Zounia, Marija et Stanislas, juste avant la guerre

 

 

 Zounia (en bas à d.) avec ses sœurs Stefka (en bas à g.) et Veronika (au centre), leur mère (en haut à d.) et leurs tantes

 

Le dimanche, la population villageoise se retrouvait à l’église d'Alytus pour communier dans la ferveur catholique. Et pourtant, Zounia avait-elle appris à l’école, la Lituanie avait été le dernier pays d’Europe christianisé ! Cela remontait à 1386 et au baptême du Grand-Duc Jagellon (Jogaila en lituanien), lequel avait épousé la reine Jadwiga de Pologne et était monté sur le trône polonais pour amorcer l’union dynastique qui plus tard vainquit les Chevaliers Teutoniques et domina une bonne part de l’Europe. De toutes les fêtes religieuses célébrées dans l’allégresse, celle que Zounia préférait était la bénédiction des Rameaux (Verbø Sekmadienis). Celle-ci, contrairement à beaucoup d'autres qui gardaient une origine païenne, commémorait l'entrée de Jésus à Jérusalem pour y subir sa Passion, et marquait le début de la Semaine sainte. Aidées de leur grand-mère et de leur mère, les filles de la famille, comme dans chaque foyer, s’y préparaient longtemps à l’avance. Dès l’apparition du printemps, il fallait cueillir des branches de saule ou de noisetier aux bourgeons naissants ou ornées de chatons et les décorer de fleurs séchées et colorées, ou d’épis de blé, le tout précautionneusement conservé pendant l’hiver. On y ajoutait des brindilles de genévrier restées vertes ou des feuilles de fougère, et l’on nouait le tout de rubans et de laine en figures symétriques. Pendant la cérémonie, la foule des fidèles agitait les rameaux multicolores, chacun persuadé que le sien attirait davantage le regard divin. On disait que si l’on avait oublié son rameau, c’est le diable qui glissait sa queue fourchue dans les mains pour le remplacer. Au retour de l’église, les rameaux étaient accrochés aux portes ou fenêtres pour éloigner les mauvais esprits ou placés derrière les images pieuses. Avant de laisser sortir le bétail de l’étable au printemps, on l’encensait avec un rameau enflammé.

 

 

Des rameaux traditionnels

La vie au village était rythmée par les saisons, et aussi par le lent débit du fleuve Niémen. Dès leur plus jeune âge, les enfants y apprenaient à nager, lorsqu’il n’était pas pris par les glaces. Les adolescents s’affrontaient parfois en compétition de traversée du fleuve, bravant l’eau froide, les courants et la distance. Zounia fit plusieurs fois l’aller-retour, et resta toute sa vie une nageuse émérite. Un beau jour d’été, elle se rafraîchissait dans le fleuve avec ses sœurs, et, comme l’endroit était isolé, elles se baignaient nues. Un rôdeur surgit de derrière les bosquets et emporta tous leurs vêtements. Elles durent se confectionner des pagnes de branchages pour rentrer à la maison, penaudes sous les quolibets des villageois.

 

 

Le Niémen l’été (photo : Tautvydas Gylys)

 

L’hiver engourdissait le village. La vie tournait alors au ralenti. Les vents qui balayaient la plaine balte provoquaient souvent des congères qui bloquaient les routes et les chemins. Mais lorsqu’une famille avait décidé de marier un fils ou une fille et invitait les habitants de la contrée à la noce, rien n’arrêtait les traîneaux tirés par les chevaux excités par le froid. Et l’on festoyait pendant trois jours, les granges chauffées par la chaleur animale abritant la nuit les convives blottis dans la paille. Sur la table s’étalaient les charcutailles, nourriture de base des paysans, riches comme pauvres, et la vodka coulait à flots, le vin étant inconnu. Au dessert, la traditionnelle pièce montée (šakotis ou sękacz en polonais, semblable au Baumkuchen  allemand), qui avait exigé des douzaines d’œufs, régalait grands et petits.

 

 

 

Le šakotis traditionnel des mariages

 

Le froid et la neige ne faisaient pas peur aux enfants, qui, emmitouflés par leur mère, n’hésitaient pas à s’aventurer pour jouer aux confins de la forêt. Non pas à l’intérieur de celle-ci, car on savait que les loups y rodaient. Mais, par exemple, le long de la voie ferrée qui reliait la ville d'Alytus au reste du monde. Malgré les admonestations de sa grand-mère, Zounia se risqua, un jour où le thermomètre avait frisé les -20°C, à lécher le rail et sa langue y resta collée. Alertée par ses autres filles, Marija vint la délivrer au moyen d’une bouilloire d’eau chaude. Une expérience qu’elle ne se hasarda plus jamais à répéter.

 

 

Paysage d’hiver dans la campagne lituanienne

La neige n’empêchait pas non plus les enfants d’aller à l’école d'Alytus, à pied ou conduits par leur père en traîneau. Les cours avaient en général lieu le matin seulement, pour permettre aux enfants de rentrer avant la nuit. L’été, cet après-midi libre était mis à profit par les enfants pour aider leurs parents dans les champs ou à la ferme, mais aussi pour pratiquer le sport. Outre la natation dans le Niémen, le basket-ball était devenu populaire depuis que des Canadiens d’origine lituanienne l’avaient importé dans le pays. En quelques années, les équipes nationales lituaniennes masculine et féminine étaient devenues championnes d’Europe (ce dont l’Union soviétique profitera plus tard). La moindre petite école avait son club et organisait des tournois. Zounia y participa avec enthousiasme.

 

 

L’équipe nationale masculine de basket-ball, championne d’Europe en 1937 et 1939

Les études étaient loin de représenter une corvée pour Zounia. Elle était en avance pour son âge, ayant commencé l’école primaire en sachant déjà lire. Il faut dire que la lecture était sa passion. Grâce à la riche bibliothèque municipale, elle découvrit la série des aventures du docteur Dolittle, traduites de l’anglais, mais dévora surtout les Français Alexandre Dumas (dont elle adora le Comte de Monte Cristo), Victor Hugo ou Balzac, ainsi que les classiques russes et polonais. Parmi ces derniers figurait le poète romantique Adam Mickiewicz, revendiqué comme auteur national par la Pologne bien que natif de Lituanie, dont il chantait les paysages et qu’il considérait comme sa patrie. La maison familiale était éclairée à la lampe à pétrole. Quand tout le monde était couché, Zounia refusait d’abandonner ses lectures et s’asseyait sur le rebord de la fenêtre pour profiter des rayons de la Lune.

 

 

Zounia (au centre) dans les champs de blé avec ses sœurs Stefka (à g.) et Jadvyga (à d.), entre la mère de son ami Romas (à g.) et sa mère (à d.) en 1940

Au lycée d’Alytus, qu’elle fréquenta de 1932 à 1940, Zounia commença à apprendre l’allemand et le français. Ces langues s’ajoutèrent au lituanien et au polonais, ainsi qu'au russe, que chacun comprenait non seulement par la communauté d’origine slave avec le polonais, mais aussi du fait de la proximité historique et géographique du grand voisin. Cette connaissance des langues lui fut particulièrement utile plus tard au cours de sa vie. Le français la fascinait tout spécialement. Sa difficulté ne la rebutait pas, même si son professeur affirmait que les Français écrivaient « Constantinople » mais prononçaient « Honolulu »… C’était la langue d’un pays qui la faisait rêver à travers ses lectures et lui permettait d’accéder à sa culture et son patrimoine. Elle écoutait religieusement son professeur d’Histoire vantant l’héroïsme de Napoléon à la conquête de la Russie et détaillant l’aide apportée par les officiers polono-lituaniens au cours de la campagne, surtout après la restauration en 1812 par l’empereur français du Gouvernement provisoire lituanien, première renaissance depuis le partage du pays en 1795 entre la Russie, l’Autriche et la Prusse.

 

Zounia devant le bouleau en uniforme de lycéenne

Zounia (sous flèche) au Lycée d'Alytus en 1935

 

Zounia (sous flèche) au Lycée d'Alytus en 1936

Zounia et une amie dans le parc d'Alytus en 1941

L’arrivée de la guerre

La guerre, Zounia ne la connut pas seulement dans les livres d’Histoire. Elle allait en souffrir dans sa chair. Alors qu’elle finissait son avant-dernière année de lycée, elle l’ignorait encore, comme la plupart de ses concitoyens et du monde, deux dictateurs ourdissaient ensemble le complot qui allait une nouvelle fois déchirer son pays. Déjà en mars 1939, Hitler avait forcé la Lituanie à « restituer » à l’Allemagne la région et le port de Klaipėda sur la Baltique (Memel), peuplés d’Allemands. Il conclut le 23 août son Pacte (« Molotov-Ribbentrop » avec Staline, officiellement de non-agression, mais qui comportait des clauses secrètes stipulant, entre autres, le partage de la Pologne et des « zones d’influence » respectives. La Lituanie fut dans un premier temps attribuée à l’Allemagne nazie. Après le déclenchement de la guerre par l’invasion de la Pologne par l’Allemagne (le 1er septembre) puis l’Union soviétique (le 17 septembre), l’URSS obtint, en compensation de territoires polonais occupés par l’Allemagne, que la Lituanie fût finalement incorporée, comme les deux autres pays baltes, dans la sphère soviétique. Le 10 octobre, Staline imposa au gouvernement lituanien un « Traité d’assistance mutuelle » prévoyant le stationnement de forces soviétiques sur le territoire du pays en échange de la garantie soviétique de la défense de l’intégrité territoriale contre toute agression et du retour de Vilnius à la Lituanie. L’ancienne capitale avait en fait déjà été reconquise militairement par la Lituanie à la faveur de l’attaque allemande contre la Pologne. Au nombre des bases où les troupes soviétiques seraient stationnées figurait Alytus.

Le président lituanien Antanas Smetona, revenu au pouvoir en 1926 à la faveur un coup d’Etat, avait mis en place un régime autoritaire, qui lui avait permis d’être réélu en 1931 et 1938. Principale force d’opposition, le Parti communiste était interdit. Avec le soutien de Moscou, il organisa des manifestations, tandis que, le 15 juin 1940, Staline assénait son ultimatum : prétextant des enlèvements de soldats soviétiques et invoquant la violation du Traité d’assistance mutuelle, il exigea qu’un nouveau gouvernement moins hostile à Moscou fût formé. Malgré l’acceptation lituanienne, il donna l’ordre à 150 000 militaires soviétiques de prendre le contrôle de la Lituanie. Rapidement, les Communistes organisèrent des élections truquées en éliminant les candidats hostiles, et contrôlèrent le Parlement. L’une de leurs premières décisions fut de demander, le 21 juillet, à l’URSS d’incorporer la Lituanie, ce qui fut fait le 3 août, moins d’un an après la signature du funeste Pacte. Les deux autres républiques baltes, la Lettonie et l’Estonie, subirent le même sort.

 

Le président Antanas Smetona avant la guerre

Certes, la Lituanie avait recouvré sa capitale historique, Vilnius. Mais à quel prix ! La soviétisation forcée et brutale du pays provoqua la fuite vers l’Ouest de nombreux Lituaniens (à commencer par le président Smetona), mais aussi des déportations massives en Sibérie et la mort de milliers de prisonniers politiques. A Alytus et dans le village de la famille de Zounia, comme partout ailleurs, la population vit arriver des soldats épuisés et affamés, qui pillèrent fermes et maisons, s’emparèrent du bétail, et souvent violèrent les femmes. Le père de Zounia ayant perdu les maigres ressources familiales, il alla chaque jour pêcher dans le fleuve de quoi nourrir les siens. Les églises furent fermées et le maire fut remplacé par un apparatchik. Les jeunes gens de la région allèrent grossir les rangs des partisans qui se cachaient dans la forêt. Les Soviétiques amorcèrent leur programme de confiscation et de collectivisation des terres, dont les propriétaires, suivis par l’intelligentsia, furent envoyés au Goulag.  Ce fut alors qu’Hitler lança son armée à l’assaut de l’Union soviétique, le 22 juin 1941, deux jours après le dix-huitième anniversaire de Zounia. Malgré le remplacement des troupes soviétiques par les forces allemandes, la Lituanie voulut croire pendant quelques mois à la restauration de son indépendance. Le gouvernement nationaliste rétabli fut pourtant rapidement anéanti et la Lituanie devint une province du Reichskommissariat Ostland.

 

 

Des soldats allemands devant le Monument à l’Indépendance à Ukmergė près de Vilnius (été 1941)

L’histoire d’un ami d’enfance de Zounia, Romas Sazenis, illustre bien le déchirement de milliers de familles lituaniennes, prises entre le marteau soviétique et l’enclume allemande. Les familles de Zounia et de Romas se connaissaient depuis longtemps : elles passaient souvent ensemble une partie de l’été, entre les champs et les baignades dans le fleuve. Ils étaient amis, mais ne seraient jamais davantage. Zounia était aussi liée au frère de Romas, Jurgis, et à ses cousines jumelles, Nata et Aldona Ciudiskis. Le père de Romas avait quitté la famille peu de temps après la naissance de Romas et s’était réfugié à Léningrad. Romas, à l’âge de 15 ans, avait construit de ses mains une cabane en bois où il vécut avec sa mère, son frère, sa grand-mère et sa grand-tante. En 1939, à l’annonce de la guerre, il s’engagea dans l’armée lituanienne, espérant pouvoir défendre sa patrie. Il n’avait que 17 ans et avait menti sur son âge pour pouvoir être incorporé. Quand l’URSS annexa la Lituanie en 1940, il fut contraint de continuer à servir dans l’Armée Rouge. Lorsque, un an plus tard les Allemands prirent le contrôle du pays, il déserta. Il se cacha dans la forêt, mais fut bientôt arrêté par la Gestapo. Il fut réintégré de force dans les unités lituaniennes que les Nazis avaient créées comme forces supplétives pour lutter contre l’ennemi soviétique. En juillet 1944, lorsque l’armée allemande amorça sa retraite face à l’avancée de l’Armée Rouge, il fut évacué vers Lübeck, le grand port allemand de la Baltique. C’est là que, à la Libération, il rencontra sa future femme, Marija Masanauskaité, qui recherchait son frère Jonas. Après leur mariage, ils émigrèrent vers l’Australie en 1948 pour s’éloigner le plus possible de cette Europe en ruines. Bien plus tard, par l’intermédiaire de son cousin, Leonas, frère des jumelles, Romas parviendra à rétablir le contact avec Zounia.

 

 

     Zounia et Romas avec le frère de celui-ci, Jurgis (au centre) et ses cousines en 1939

 

 

 Zounia avec Jurgis et ses cousines (1939)

Après avoir obtenu son bac au lycée d’Alytus en 1940, Zounia était entrée à l’Ecole normale de Kaunas, afin de devenir institutrice. Au bout d’un an de formation, elle était déjà jugée apte à enseigner et les autorités l’envoyèrent au village de Gudakiemis près de Merkine, au sud d’Alytus, sur les rives du Niémen. Sur les bancs de sa classe se serraient des enfants de tous âges, auxquels Zounia devait s’adresser en tenant compte de l’avancement de leurs connaissances. Seule la langue lituanienne était tolérée, et les enseignants devaient éviter toute remarque politique contre l’occupant allemand. La terreur que faisaient régner les Nazis, en menaçant des pires représailles les coupables mais aussi les enfants innocents, forçait les instituteurs à la prudence.

Dès l’invasion soviétique, des groupes de résistants s’étaient organisés, certains à l’origine sous la direction de l’ambassadeur de Lituanie à Berlin. Le soulèvement anti-russe provoqué par l’offensive allemande gonfla leurs rangs. C’est ainsi que la résistance prit le contrôle de tous les points sensibles de Kaunas, que la Wehrmacht investit sans tirer un coup de feu. Mais nombre de résistants, s’estimant trompés par les Nazis, rejoignirent rapidement les partisans qui avaient entrepris de lutter contre l’occupant allemand. Même aux villages isolés comme celui de Zounia parvenaient les nouvelles des massacres qui ensanglantaient le pays. La famille de Zounia s’était d’ailleurs elle-même enfuie du village dès l’annonce de l’invasion. Elle avait vécu plusieurs semaines terrée dans la forêt, puis s’était aventurée prudemment vers le village, découvrant sa maison dévastée et pillée.

Les troupes soviétiques fuyant l’avance allemande avaient exécuté sommairement des centaines de prisonniers politiques et des civils. Plus tard, des partisans soviétiques étaient revenus, avec des Ukrainiens et des Biélorusses, lutter pour le retour de la Lituanie dans le giron de l’URSS. L’armée polonaise nationaliste (Armija Krajowa) combattait aussi dans la région de Vilnius pour récupérer cette ville, et n’hésitait pas à attaquer des civils. Des Lituaniens s’étaient aussi enrôlés dans les milices supplétives créées par les Nazis et avaient participé à des pogroms contre les Juifs de Kaunas et de Vilnius, connue dans la Diaspora comme la « Jérusalem du Nord ». Au cours de la guerre, les 200 000 Juifs de Lituanie furent envoyés à la mort, sur place ou dans les camps. D’autres Lituaniens, malheureusement moins nombreux, avaient sauvé des Juifs de l’extermination et furent reconnus plus tard comme des « Justes ».

Après avoir enseigné pendant une année scolaire, Zounia décida de reprendre ses études. Elle avait acquis une bonne connaissance de l’allemand, qui lui était utile dans la vie quotidienne, et qu’elle espérait mettre à profit ultérieurement. Aussi s’inscrivit-elle en 1942 à l’Université de Vilnius en faculté d’allemand. Elle y poursuivit aussi l’étude du français et du russe. Les étudiants se montraient reconnaissants envers leur ancien ministre de l’Education, qui avait réussi jusqu’alors à préserver les établissements d’enseignement de la nazification. Ils se sentaient encouragés à mener des activités de résistance. Il n’était pas question de lancer des actions militaires contre les forces d’occupation : les commandants des groupes de résistants le leur interdisaient afin de ne pas favoriser l’ancien occupant soviétique. Leur principale contribution à la lutte nationale consistait dans la confection et la dissémination de publications clandestines.

La presse clandestine remplit un rôle irremplaçable pour unifier la lutte nationale. Elle diffusait des informations vitales en se jouant de la censure qui s’était abattue sur les journaux du pays. Ainsi de nombreux Lituaniens apprirent-ils, grâce à ces feuilles de confection artisanale, à déjouer les tentatives des Nazis pour mobiliser la jeunesse et la main-d’oeuvre dans les unités de l’armée allemande envoyées au front de l’Est ou dans les usines d’armement de l’Ouest. Plus tard, cette expérience fut utile à la Lituanie dans sa résistance contre la seconde occupation soviétique.

Les amis étudiants de Zounia tapaient à la machine, imprimaient des journaux clandestins sur des presses cachées au fond de caves sombres, transportaient les publications dissimulées dans leur cartable, et les glissaient la nuit sous les portes ou dans les boîtes aux lettres, furtifs dans l’ombre sur leur bicyclette.

 

 

Des titres de la presse clandestine pendant l’occupation nazie

 La déportation en Prusse-Orientale

Malgré leur enthousiasme et leur détermination, les jeunes résistants ne prenaient pas de risques. Ils connaissaient la brutalité de l’occupant, et cherchaient à éviter à tout prix une arrestation qui risquait de déboucher sur la torture, l’incarcération et l’exécution. Ils craignaient par-dessous tout d’être forcés à trahir leur réseau et affaiblir la résistance nationale. Dès le début de 1943, après la défaite de Stalingrad, les pertes allemandes sur le front de l’Est amenèrent les Nazis à redoubler d’efforts dans les pays baltes, y compris en Lituanie, pour prélever sur place de jeunes recrues et de la main-d’œuvre pour l’industrie de guerre. La Gestapo et les SS procédaient à de nombreuses rafles notamment dans et autour des établissements d’enseignement, qui furent fermés.

 

 

Zounia à Kaunas en 1942

A Kaunas, grâce à une amie de la famille, Mme Pazeniené, chez qui elle logeait, Zounia avait trouvé un emploi comme traductrice d’allemand à Kaunas pour payer ses études et subvenir à ses besoins. En effet, les faibles ressources de son père suffisaient à peine à nourrir le reste de la famille. Elle entendait chaque jour les nouvelles sur les rafles perpétrées par les Nazis, mais aussi sur l’avancée des troupes soviétiques et sur la brutalité du traitement imposé par l’Armée Rouge à ceux qu’elle considérait comme des collaborateurs et des traîtres. On savait que, lors de la retraite soviétique de juin 1941, plusieurs milliers de soldats russes avaient été tués par les partisans lituaniens. On s’attendait à des représailles féroces contre la Lituanie en cas de retour des Soviétiques. Fin 1943, l’Armée Rouge allait reprendre Kiev et Smolensk, et en janvier 1944 elle franchirait l'ancienne frontière polonaise de 1939.

Craignant d’être arrêtée, voire exécutée, par les Soviétiques pour avoir aidé l’occupant nazi à traduire sa législation en lituanien, Zounia décida en avril 1943 de fuir vers l’Allemagne. Peut-être espérait-elle s’en échapper pour gagner un pays libre ? Elle ne s’en est jamais expliquée et nul ne le saura jamais. Elle quitta son emploi et se dirigea vers la Prusse-Orientale voisine, au sud-ouest de la Lituanie. Cette province du Reich s’étendait dans l’arc constitué historiquement par les territoires situés entre Memel et Dantzig (Gdańsk) en passant par Königsberg. Elle espérait que, grâce à sa connaissance de l’allemand, elle pourrait facilement se fondre dans la masse et passer inaperçue. Dès son arrivée, elle envoya à ses parents une photo destinée à les rassurer.

 

Zounia à Usedom en Allemagne en avril 1943

L'espérance naïve de Zounia fut rapidement déçue : le 25 avril 1943, elle fut arrêtée par la Gestapo, et soupçonnée d’activités de résistance ou d’espionnage, précisément du fait de sa connaissance des langues. Elle eut beau protester, au cours de longs interrogatoires, qu’elle avait toujours respecté la loi de l’occupant allemand et n’avait jamais mené d’activités politiques, elle fut jetée dans un camion militaire avec d’autres femmes et envoyée dans un camp de travail forcé de Poméranie, sur l’île d’Usedom (Uznam en polonais). Le camp était proche de Peenemünde, où l’ingénieur nazi Wernher von Braun faisait construire les fameux missiles V1 et V2 par des milliers de travailleurs forcés, et de Swinemünde, qui abritait une base navale. Plusieurs camps répartis sur l’île servaient de réservoirs de main-d’œuvre pour ces installations et les usines d’armement voisines.

Aux aurores, les Zwangarbeitern (Ukrainiens, Polonais, Russes, Biélorusses, Baltes, dont une majorité de jeunes femmes) se soumettaient à l’appel et marchaient jusqu’à l’usine, escortés par des SS et leurs chiens. Zounia apprit que, jusqu’à l’été 1943, parmi la main-d’œuvre forcée figuraient de nombreux Juifs, mais que, suite à leur transfert vers les camps d’extermination, les Nazis avaient décidé de les remplacer par des bras non juifs provenant des territoires occupés. A l’usine, seuls les surveillants et les contre-maîtres étaient allemands, et ils ne parlaient que leur langue. Zounia se félicita à plusieurs reprises de l’avoir apprise pour comprendre leurs ordres et les traduire à ses co-détenus en lituanien, polonais ou russe. 

 

 

Femmes dans un camp de travail forcé nazi (Photo AP)

 

La ration alimentaire des détenus était à peine suffisante pour leur permettre de se maintenir en vie et en état de travailler. Sous les yeux de Zounia, nombre de ses camarades moururent de malnutrition ou du typhus ; d’autres furent exécutées pour sabotage ou tentative d’évasion. Certaines femmes allaient jusqu’à se trancher des doigts afin d’être renvoyées chez elles. Peu furent épargnées.

 Dès août 1943 les Alliés avaient commencé à bombarder les sites de construction et de lancement des fusées V1 et V2, les « armes de vengeance », qui semaient la terreur sur Londres. En effet, sur la côte de la mer Baltique se trouvait notamment la base de Peenemünde, où l’ingénieur nazi Wernher von Braun avait fait construire les fusées par des milliers de travailleurs forcés. Les bombardements alliés amenèrent les Nazis à transférer les installations dans des sites souterrains en Allemagne centrale et en Pologne. Mais l’aviation alliée poursuivit ses raids sur la Prusse-Orientale en 1944, cherchant à détruire les usines d’armement pour affaiblir la machine de guerre allemande. Les travailleurs forcés furent obligés de creuser des fosses et des galeries afin d’enterrer les ateliers de production. Plusieurs parties du camp où travaillait Zounia furent détruites par des bombes alliées, causant de nombreuses victimes parmi les détenus.

 Au sein du camp, Zounia entendit parler de l’escadrille Normandie-Niémen, constituée en 1942 de pilotes français envoyés par le général de Gaulle prêter assistance à l’Armée de l’air soviétique. C’est en juillet 1944 que le groupe reçut de Staline le nom du fleuve Niémen après l’avoir franchi et contribué à la défaite allemande en Lituanie. Parmi les pilotes figurait Roger Sauvage, Français d’origine martiniquaise, dont la peau sombre surprit plus d’un Russe ou Lituanien. Zounia l’apprit bien plus tard par sa famille, Sauvage s’éprit d’une jeune Lituanienne de la région d’Alytus pendant son séjour au sein de l’escadrille, et de cette idylle naquit une fille métisse qui ne passa pas inaperçue au sein d’une population à la peau claire.

 

 

 Les pilotes de l’escadrille Normandie-Niémen combattant aux côtés des Soviétiques

 

 

 Le pilote français Roger Sauvage

Outre la menace venue des airs, les Nazis devaient faire face à la rumeur grandissante de l’avancée des forces soviétiques, qui semait la terreur parmi les militaires et les civils allemands et faisait renaître l’espoir chez les déportés, déjà enthousiasmés par la nouvelle du Débarquement allié de Normandie en juin 1944. Le nom d’un général russe, Piotr Bagration, tué à la bataille de Borodino en 1812 par l’armée de Napoléon fut donné à cette opération militaire d’une envergure inégalée. Juillet 1944 vit le retour effectif de l’Armée Rouge en Lituanie ; à l’automne 1944, la réintégration des trois pays baltes dans le giron soviétique était accomplie. Les plaines baltes servirent en octobre 1944 de tremplin aux forces commandées par le général Bagramyan pour leur offensive-éclair, combinée à celle des divisions de Tchernyakhovsky et Rokossovksy, qui pénétrèrent en Pologne et en Prusse-Orientale. Mais la résistance des forces allemandes et l’épuisement de l’Armée Rouge retardèrent l’assaut final jusqu’en janvier 1945. C’est alors que les forces soviétiques prirent en tenaille les troupes allemandes, avant de parvenir jusqu’à Dantzig en mars et Königsberg en avril 1945, ce qui leur ouvrit la route de Berlin.

Le camp de travail de Zounia fut donc libéré par l’Armée Rouge. Malgré la joie de la délivrance, les détenus, surtout les femmes, redoutaient le contact avec les soldats russes, dont la réputation de violeurs et de pilleurs s’était déjà répandue comme une traînée de poudre. Un jeune officier russe du nom d’Alexandre Soljenitsyne, combattant en Prusse-Orientale, avait déjà, dans une lettre privée, critiqué la complaisance du commandement soviétique face à ces comportements barbares ; cette réaction lui valut une condamnation à huit ans de déportation dans un camp de travail en Sibérie pour « attitude favorable à l’ennemi ». Wernher von Braun, lui, avait préféré se rendre aux Américains plutôt que de risquer sa vie entre les mains des Soviétiques : quelques années plus tard, il devint citoyen américain et le père du programme spatial des Etats-Unis.

 

Le convoi vers la France

Grâce à sa connaissance du russe, Zounia évita le pire pour elle-même, mais ne put venir au secours de nombre de ses camarades. Elle fut surtout gratifiée par la chance de sa vie. Elle prêta assistance à une équipe de la Croix-Rouge internationale, qui venait d’inspecter un camp de prisonniers de guerre voisin, et était venue superviser l’évacuation du camp de travail. Parmi les prisonniers de guerre libérés, elle fit la connaissance d’un pilote français. Elle se réjouit de parler la langue qu’elle avait apprise mais n’avait pas eu l’occasion de pratiquer. Le pilote lui conseilla de le suivre dans un convoi de la Croix-Rouge. Comme plusieurs détenues provenant des pays baltes, qui craignaient d’être rapatriées en Union soviétique, elle se plaça donc sous la protection de la Croix-Rouge et se déclara née à Wilno, ville située en Pologne au moment de sa naissance ; par conséquent, Zounia s’attribuait la nationalité polonaise. En effet, le bruit en courait déjà : en vertu des accords signés par les Alliés à Yalta, les citoyens de l’Union soviétique y étaient automatiquement rapatriés, qu’ils fussent consentants ou non. Les informations relatives aux persécutions et déportations massives de citoyens des pays baltes, accusés par les Soviétiques d’être des collaborateurs, des « koulaks » ou des capitalistes, étaient aussi parvenues jusqu’en Prusse-Orientale. Ces déportations se poursuivirent d’ailleurs longtemps après la guerre. De fait, en 1951, sa sœur Veronika, mariée à un propriétaire terrien qui avait hérité de 28 hectares de terres, fut arrêtée et leurs biens confisqués. Un convoi l’emmena avec son mari, leur fils âgé de 2 ans et demi et sa fille Rita, âgée de 3 mois. Sa sœur Stefanija, ayant appris la nouvelle, se précipita à la poursuite du convoi, et hurla aux soldats soviétiques qu’ils emmenaient par erreur sa propre fille.  Elle put la sauver du Goulag sibérien, et la confia à sa mère, la grand-mère de Rita, qui l’éleva. Zounia ne l’apprit que bien plus tard lorsque, le dégel khrouchtchévien aidant, sa sœur Veronika et son mari furent libérés et rapatriés en Lituanie, découvrant leur fille âgée de 7 ans qui ne voulut jamais les rejoindre. Quant aux partisans qui luttaient armes à la main contre l’occupant soviétique, ils ne furent totalement décimés par le KGB et l’Armée Rouge qu’en 1953.

 

 

Partisans lituaniens anti-soviétiques en 1947

Zounia se souvenait que, dans sa famille, on avait mentionné avant la guerre un cousin de la branche maternelle (donc d’origine polonaise), dont les parents avaient émigré au début du siècle en Grande-Bretagne, et qui avait donc l’âge de servir dans l’armée britannique. Zounia demanda à la Croix-Rouge de l’aider à le retrouver afin de le rejoindre en Europe. Le pilote français lui fournissait un autre prétexte. On lui répondit que le meilleur moyen était de se rendre à Paris, où les forces alliées possédaient certainement des renseignements utiles sur son cousin. Pour y parvenir, la Croix-Rouge lui proposa de l’embarquer sur un convoi de rapatriement de prisonniers de guerre alliés à partir d’Odessa en Ukraine. En effet, les Alliés étaient convenus à Yalta d’utiliser ce point de transit à l’Est de préférence à la voie plus courte à travers l’Allemagne, encore en proie aux combats et où la plupart des infrastructures avaient été détruites.

Alors commença pour Zounia une longue marche vers la liberté et son destin. Affaiblie par deux années de malnutrition et de travail forcé, elle fut transportée en camion militaire jusqu’à Berlin, où l’Allemagne nazie avait capitulé le 8 mai 1945. Elle dut traverser à pied avec sa colonne les ruines fumantes de l’ex-capitale du Reich réduite à néant. Elle vit encore de nombreux corps de civils et de militaires qui jonchaient le sol, et de vieilles femmes errant, hagardes, à la recherche de quelque pitance. Avec les autres réfugiés, elle passa quelques jours dans un camp de « personnes déplacées », où elle entendit parler toutes les langues de la Terre. Puis, en compagnie d’autres réfugiés escortés par les soldats alliés, elle prit un train qui mit trois jours pour rejoindre Odessa. Lors d’une halte du train dans la ville de Lutsk en Ukraine occidentale (jadis sous souveraineté lituanienne puis polonaise), elle écrivit une carte postale à ses parents, avec la même certitude de son acheminement que si elle avait lancé une bouteille à la mer. Et pourtant, le message leur parvint, rassurant sa famille sur son sort, sans pour autant lui permettre de communiquer avec elle.

Dans le port ukrainien sur la mer Noire, régnait une atmosphère surréaliste. Des foules affluaient de toutes parts, canalisées par les soldats soviétiques. Des représentants des Alliés s’efforçaient d’obtenir des informations sur les ex-prisonniers de guerre de leur nationalité qu’ils cherchaient à prendre en charge et acheminer vers l’Italie, la France ou l’Angleterre. Des prisonniers de guerre allemands étaient escortés par les Soviétiques vers les camps de détention dont beaucoup ne sortiraient pas vivants. Des civils ukrainiens et russes gravitaient autour des étrangers, mendiant ou sollicitant du travail. Odessa avait été libérée par l’Armée Rouge depuis près d’un an, mais la misère y restait omniprésente. Zounia repensa à plusieurs scènes du film d’Eisenstein Le Cuirassé Potemkine, qu’elle avait vu au ciné-club de son université, surtout lorsqu’elle aperçut l’escalier monumental reliant le port au centre-ville historique.    

 

L’escalier monumental d’Odessa de nos jours

La traversée, sur un vieux cargo transformé en hôpital flottant, fut longue et pénible, malgré les soins prodigués par les infirmières de la Croix-Rouge et les rations alimentaires fournies par l’Organisation internationale des réfugiés (OIR). La seule expérience de navigation de Zounia s’était limitée jusqu’alors à la traversée en barque du Niémen. Elle passa l’essentiel du voyage allongée sur sa couchette, à essayer d’oublier son mal de mer. Elle ne sortit même pas sur le pont jeter un coup d’œil aux rives du Bosphore et aux minarets d’Istanbul. Puis, au bout d’une semaine qu’elle aurait crue interminable, elle se leva pour admirer l’arrivée à Marseille. Soudain lui revinrent en mémoire ses lectures d’Alexandre Dumas, et le château d’If où avait été incarcéré le Comte de Monte Cristo, un détenu comme elle l’avait été. Elle était loin de se douter, jeune adolescente, que sa destinée la conduirait en ces lieux mythiques. Elle ne savait pas non plus que, étonnante coïncidence, son lointain aïeul, le poète Adam Naruszewicz, avait notamment traduit du français en polonais un poème-fable attribué à Voltaire (mais écrit en fait par un certain M. de Saint-Didier, Secrétaire perpétuel de l’Académie de Marseille), et intitulé « Le Marseillais et le Lion »…

Eblouie par la lumière du Midi et la blancheur des rochers autour desquels s’étalait le port, dans l’écrin de la mer Méditerranée, elle porta son regard vers le point culminant de la ville : le clocher byzantin de Notre-Dame de la Garde, surmonté de la statue dorée de la Vierge. Elle éclata en sanglots en lui adressant une prière d’action de grâce, comme l’avaient fait avant elle des générations de marins sauvés de la tempête ou des mères reconnaissantes pour la guérison de leur enfant.

 

 

 L’entrée du Vieux-Port de Marseille en 1945 (avec la moitié du pont transbordeur détruit par les Allemands en 1944)

 

 

Le Quai des Belges en 1945

Marseille, en 1945, se remettait lentement de la guerre, un an après sa libération. Le port grouillait de foules bigarrées de réfugiés, d’anciens déportés ou de militaires démobilisés. D’autres soldats se préparaient déjà à y embarquer vers l’Indochine pour une nouvelle guerre. La ville avait payé un lourd tribut à l’Occupation : les vieux quartiers entourant le Vieux-Port avaient été dynamités par les Nazis et le régime de Vichy, au prétexte qu’ils servaient de repaire aux résistants et aux communistes. Le pont transbordeur, que les Allemands avaient aussi fait sauter, n’était plus qu’un amas de ferraille. En dehors du centre, un architecte suisse, Le Corbusier, allait ouvrir le chantier d’un ensemble résidentiel connu plus tard sous le nom de « maison du fada ».

Même si elle allait de surprise en surprise, elle qui n’avait jamais connu de grande ville, Zounia se sentit tout de suite à l’aise sous ce soleil radieux. Elle aimait la jovialité de ces Français qui parlaient avec un accent chantant, prononçant toutes les syllabes et facilitant ainsi sa compréhension. Elle ne s’étonnait plus, après quelques jours, de croiser dans la rue les premiers hommes noirs qu’elle eût jamais rencontrés. Ni d’entendre parler, outre le français, l’arabe, l’arménien, l’italien ou l’espagnol. Dans cette Tour de Babel, elle était fière d’exhiber sa carte d’identité de réfugiée politique chaque fois qu’on lui demandait ses papiers. Les escaliers monumentaux de la gare Saint-Charles et la foule qui s’y pressait lui rappelaient ceux d’Odessa.

 

 

Les escaliers de la gare Saint-Charles après la guerre

Lors d’un contrôle médical, la Croix-Rouge s’inquiéta de son anémie. Elle ne pesait plusque quarante kilos, malgré l’alimentation à peu près normale qu’elle avait retrouvée. On lui trouva une place dans une maison de convalescence, près de Paris, au Vésinet. Elle partit à contrecœur, triste de quitter le ciel bleu et la lumière de la Provence. Ses regrets furent amplifiés lorsqu’elle découvrit la grisaille et la pluie froide de la région parisienne, que compensa à peine son émerveillement devant les monuments de la capitale.

Puisque l’une des raisons de sa venue en France était la possibilité d’y retrouver son cousin britannique, Zounia interrogea les services de recherche de la Croix-Rouge. On lui répondit qu’aucune information sur ce cousin n’était disponible, mais qu’un officier américain avait cherché à le contacter par l’intermédiaire de la Croix-Rouge. Elle accepta avec excitation l’offre de rencontrer cet Américain. Il s’agissait en fait d’un autre cousin de Zounia, fils de la sœur de sa mère, laquelle avait émigré aux Etats-Unis au début du siècle. Walter Sczudlo, tel était son nom, y était né en 1907 et s’était engagé dans l’Armée américaine au début de la guerre. Il appartenait à la branche polonaise de la famille maternelle de Zounia, et pouvait donc communiquer avec elle en polonais, qu’il avait parlé à la maison du vivant de ses parents. Ceux-ci, en arrivant en Amérique, avaient fait simplifier leur patronyme, à l’origine Szczudlo (signifiant « béquille », et la prononciation de celui-ci était désormais proche de « Skadlo ». Dans l’enthousiasme de ces retrouvailles, et sans hésiter un instant, il lui proposa de l’emmener s’établir aux Etats-Unis. Il devait toutefois s’occuper de lui faire obtenir un visa, et cela pourrait prendre du temps.

Entre-temps, Zounia passa au Vésinet plusieurs mois à se rétablir et à retrouver une taille et un poids conformes aux normes de la Croix-Rouge. Elle en profita pour suivre des cours pour améliorer son français et apprendre la comptabilité, en vue d’un futur emploi. Walter dut repartir aux Etats-Unis sans avoir obtenu de visa, mais promit de continuer à s’en occuper une fois revenu au pays. L’ennui de Zounia soudain interrompu lorsque son médecin lui annonça qu’elle pourrait quitter la maison du Vésinet pour retourner à Marseille : une chambre lui avait été trouvée chez une artiste peintre qui recherchait de jeunes modèles.

 

L’Hôtel de Ville vu du Quai de Rive-Neuve (bâti entre 1666 et 1673 pour Louis XIV)

 

La nouvelle vie à Marseille

Retrouvant avec plaisir l’atmosphère agitée et bruyante de la grande ville méditerranéenne, Zounia s’installa avec deux autres jeunes réfugiées chez Mme Coulon, dont l’atelier surplombait le quai de Rive-Neuve, en plein cœur du Vieux-Port. Née Hélène Galanis, cette logeuse, riche héritière d'une famille grecque, hébergeait  en fait Zounia comme garde de nuit car elle craignait par-dessus tout la solitude.  Entre deux séances de pose, Zounia admirait le ballet des bateaux de pêche et des voiliers qui entraient et sortaient du port, saluant au passage la forteresse noircie de l’église médiévale Saint-Victor, la plus vieille de France, et le bâtiment néo-classique de l’hôtel de ville, rosi par les caresses du soleil couchant. Grâce à l’aide du service social pour les réfugiés, Zounia ne mit pas longtemps à trouver du travail comme aide-comptable dans une entreprise de cuirs et peaux. Elle se rendait en trolley-bus au siège de la société situé en proche banlieue, et, les premiers temps, ne pouvait réfréner un haut-le-cœur provoqué par les odeurs de la tannerie proche. Puis elle s’y habitua et n’y prêta plus attention. Elle fit la connaissance de l’une des autres comptables de la société, Raymonde Hardy, qui était fiancée à un jeune élève-officier de gendarmerie, Lucien Eudeline. Ce furent ses premiers amis français, qui l’introduisirent dans la société marseillaise.

A son atelier, Mme Coulon aimait inviter de jeunes gens qui lui faisaient la conversation, mais surtout veillaient à ce que ses modèles ne s’ennuient pas et découvrent la vie culturelle, sinon mondaine, de la ville. L’un de ses visiteurs, Henri Wescher, un grand rouquin, travaillait chez le fabricant de boissons anisées Ricard. Un samedi après-midi de mai 1950, il amena un de ses amis d’enfance, Christian Finaud, vêtu d’un manteau long et de pantalons larges à la mode « zazou ». Zounia fut d’emblée séduite par ses yeux bleus, sa crinière à la Jean Marais et sa moustache fine à la Clark Gable. Les jeunes allaient danser le be-bop et le jitter-bug dans une cave comparable à celles de Saint-Germain des Prés, où Boris Vian joua de la trompette. Au cours de ce que les Marseillais appelaient une « fréquentation », Zounia parla à Christian de sa grand-mère et lui révéla que celle-ci lui avait appris à tirer les cartes. En bon cartésien sceptique, Christian refusa qu’elle lui prédise un avenir invérifiable, mais demanda qu’elle lui parle plutôt de son passé. Et les cartes parlèrent : elles mentionnaient un père absent (ses parents avaient en effet divorcé ; elles évoquaient un grand voyage (Christian s’était en effet rendu en juillet 1947 en Finlande comme bûcheron et flotteur de bois sur le Kemiyoki, séjournant chez les Lapons, puis en Tchécoslovaquie). Le Français rationnel en fut troublé et comprit qu’il était tombé amoureux de la belle exilée venue du froid.

Un jour, Christian, fier de lui faire découvrir sa ville natale, la fit monter à Notre-Dame de la Garde. Après avoir eu le souffle coupé par la beauté du panorama s’étalant à ses pieds, elle y pria, entourée des senteurs des cierges et de l’encens. Elle fut étonnée d’y découvrir les innombrables ex-votos accrochés aux murs ou au plafond de la basilique et de la crypte comme autant de remerciements naïfs des fidèles protégés par la « Bonne Mère ». Christian y croisa le jeune recteur de la basilique, le père Philip, qui avait été son professeur au collège du Sacré-Cœur. L’interpellant, celui-ci lança à sa jeune compagne un avertissement : « Vous ne pouvez pas savoir combien il peut être dissipé !... » En redescendant à pied les ruelles en pente, ils s’arrêtèrent devant la carcasse du char d’assaut « Jeanne-d’Arc », qui avait contribué à la libération de Marseille et surtout de la colline de Notre-Dame, où s’étaient retranchés les derniers combattants allemands en août 1944. Christian lui décrivit la scène de l’assaut final auquel il avait pris part, Parabellum au poing, arborant son brassard des Forces françaises de l'Intérieur (FFI) aux côtés des autres résistants. Plus tard, chaque fois qu’ils remontèrent à la « Vierge » en famille, ils montrèrent ce haut lieu de l’Histoire à leurs enfants. En 1947, un jeune étudiant polonais en théologie venu de Rome et de mère lituanienne, signa le livre d’or de la Basilique : il s’appelait Karol Wojtyła et deviendrait pape quelque 30 ans plus tard.

La carcasse du char « Jeanne-d’Arc » devant N.-D. de la Garde en août 1944

 Puis vint le moment où Zounia dut être présentée à la mère de Christian. Claire Finaud vivait place Sébastopol, dans le quartier des Cinq-Avenues (elle disait encore « Quatre-Chemins », nom datant d’avant les grands travaux de rénovation urbaine de l’après-guerre). Elle occupait le rez-de-chaussée d’un immeuble de quatre étages hérité de son père, ingénieur qui avait jadis construit la ligne de chemin de fer reliant Marseille aux Alpes. Elle avait rêvé pour son fils unique, qu’elle avait élevé seule, une épouse bourgeoise qu’il aurait pu trouver parmi ses anciennes camarades de la faculté de droit d’Aix-en-Provence. Aussi mit-elle du temps à accepter cette étrangère venue de loin, qu’elle considérait comme d’origine paysanne, et qu’elle soupçonnait de vouloir s’emparer de son « patrimoine » pour aller le distribuer à Dieu sait quelle tribu de « Romanichels ». Claire avait été infirmière pendant la Première Guerre mondiale, et c’est ainsi qu’elle avait connu le « Poilu» blessé à Verdun qui devait l’épouser. Georges était plus jeune qu’elle (il avait menti sur son âge pour pouvoir s’engager dans la « Classe 16 ») et rêvait d’une vie d’artiste. Claire avait étudié aux Beaux-Arts auprès de Louis Botinelly, le maître-sculpteur auteur de plusieurs monuments marseillais tels que les statues allégoriques de l’escalier de la gare Saint-Charles, représentant les colonies, ou la Jeanne d'Arc de l'église des Réformés. Georges, écrivain et journaliste, publia plusieurs ouvrages ou revues littéraires illustrés par des gravures sur bois de son épouse. Il fréquentait les célébrités du Midi telles que Marcel Pagnol, dont il était ami d'enfance, et se rendait souvent dans la capitale. Claire vendait parfois ses toiles, d’un style classique pré-impressionniste, représentant des paysages provençaux ou des scènes de rues marseillaises. Heureusement, les revenus de son immeuble la mettaient à l’abri du besoin sans pour autant lui procurer de véritable aisance. Georges ne s’en contenta pas et quitta le foyer familial en 1930 quand leur fils Christian avait six ans pour aller rejoindre celles que Claire appelait ses « poules », et la vie parisienne agitée. Quand il apprit que son fils s'apprêtait à épouser Zounia, Georges n'approuva pas plus ce projet que son ex-femme. Il écrivit à sa propre mère qu'il ne voyait pas "d'un bon oeil cette union avec une Polonaise qui n'a pas la même mentalité que nous tous". Une telle forme de racisme plus tard parut d'autant plus paradoxale que Georges lui-même épousa et finit sa vie avec une femme turque...

Claire n’appela jamais Zounia par ce diminutif. Elle trouvait qu’il ressemblait trop au nom donné par Christian à sa jeune chienne berger allemand, Xénia. Elle préféra la nommer « Vladia », qu’elle jugeait plus digne. Zounia cherchait par tous les moyens à se concilier la bienveillance de Claire, mais elle faisait parfois preuve de naïveté ou de maladresse. Lors du repas de fiançailles, lorsqu’elle se proposa pour déboucher le champagne, Christian, en donnant un coup de coude à son ami Henri, lui dicta en allemand (que sa mère ne parlait pas) : « Zum Bild ! », espérant que le bouchon trouerait l’une des toiles de Claire qu’il détestait. Zounia demanda étonnée : « Pourquoi sur le tableau ? », provoquant la colère de sa future belle-mère.

Une lettre parvint quelques jours plus tard du cousin Walter, invitant Zounia à le rejoindre aux Etats-Unis, où son visa de réfugiée politique avait été arrangé. Zounia le remercia pour ses efforts, mais lui expliqua que son choix était désormais fait : elle avait une bonne raison pour rester à Marseille, où elle allait refaire sa vie. Le mariage eut lieu en décembre 1950 à l’église Saint-Michel, qui accueillerait plus tard le baptême des enfants du couple, leur communion et leur propre mariage, jusqu’à l’ultime sacrement de Zounia. A la mairie, Zounia avait conservé son état civil « reconstitué » (moyennant le témoignage complaisant de plusieurs amis de son mari) selon lequel elle était née à Wilno en Pologne, et donc de nationalité polonaise. Elle en fut donc automatiquement naturalisée française (ce qu'elle n'aurait pu être si elle s'était déclarée lituanienne, donc soviétique). Ce pieux mensonge, comme disait Christian, lui avait déjà sauvé la vie ; il lui donnait désormais une seconde patrie.

 

L’église Saint-Michel de nos jours

En guise de voyage de noces, Christian et Zounia partagèrent avec leur ami Henri Wescher et sa fiancée Françoise un pèlerinage à Rome à bord d’une vieille camionnette de livraison de Ricard, qui sentait le pastis et tomba en panne plusieurs fois. Dans la Cité éternelle, après le mariage des Wescher,  les deux couples eurent droit à une audience avec le souverain pontife, Pie XII, dans le cadre de l’Année Sainte qu’il allait clore solennellement. Cette période de repentance et d’action de grâce parut à Zounia propice à la prière de remerciements et à la consécration du foyer qu’elle venait de fonder avec Christian. Elle se souvint cependant que la précédente Année Sainte avait été décrétée en 1933 par Pie XI, le prédécesseur de Pie XII, pour commémorer la mort du Christ, mais qu’elle avait coïncidé avec l’arrivée au pouvoir de Hitler, source de tous les malheurs de l’Europe depuis lors.

De retour à Marseille, le couple alla se faire bénir par le recteur de Notre-Dame de la Garde. Celui-ci, dans son homélie, emporté par l’émotion, entendant demander aux jeunes époux d’ouvrir leur foyer à leurs prochains, leur dit : « Que votre maison ne soit pas une maison close !.... » Il les encouragea aussi à créer une nombreuse famille d’enfants de Dieu. Le recteur ne tarda pas à être exaucé puisque, quelques mois plus tard, le ventre de Zounia s’arrondit. Cela ne l’empêcha pas de continuer, tous les dimanches, même par temps de mistral, à suivre son époux dans de longues traversées à bord d’un canoë de bois au large de Marseille. Il fallait pagayer ferme, mais quelle récompense lorsqu’on pouvait plonger dans l’eau limpide des calanques ou s’allonger au soleil sur les rochers des îles du Frioul ! Un an après le mariage naquit le premier enfant, Emmanuel (dont le nom signifie « Dieu avec nous »). A vrai dire, lorsque le garçon vint au monde la veille de Noël 1951, ses parents ne s’étaient toujours pas mis d’accord sur son prénom. Zounia souhaitait lui donner le prénom lituanien le plus en vogue de son temps, Zenonas (du nom du philosophe grec créateur du stoïcisme). Christian, craignant que l’enfant soit victime de sarcasmes dus à l’incompréhension de ses compatriotes, préférait un prénom à consonance plus française. La nuit de Noël, la grand-mère de l’enfant, assistant à la longue messe de minuit, s’était assoupie et fut réveillée en sursaut lorsque le prêtre qui lisait l’Evangile de Saint Mathieu se tourna vers elle et, dans un effet de manche de sa chasuble, lança : « Et vous l’appellerez Emmanuel ! ». Elle y vit une révélation divine et s’empressa de la rapporter aux parents, dès le matin de Noël, à la maternité Jeanne-d’Arc. Zounia et Christian s’en trouvèrent soulagés et consentirent au prénom hébreu mais accepté en français.

Le deuxième enfant, Marc, naquit en février 1953. Pour parrain de baptême, ses parents choisirent un jeune professeur d’Histoire médiévale de la Faculté d’Aix-en-Provence, qui enseignait aussi à Marseille et fréquentait l’église Saint-Michel, réputée pour son progressisme. Georges Duby deviendrait quelques années plus tard titulaire de la chaire d’Histoire du Moyen Âge du Collège de France puis membre de l’Académie française. Á l’état civil, Marc ne reçut qu’un seul prénom : sa grand-mère s’opposa à ce que, conformément à la tradition, celui de son parrain lui fût donné car c’était aussi celui de son ex-mari.

 

1953 : Emmanuel à la naissance de Marc

Moins d’un mois après la naissance de Marc, une bouffée d’espoir envahit le foyer de Zounia : Staline venait de mourir, tournant une sombre page de l’Histoire de l’Europe. Progressivement, des informations optimistes parvinrent d’URSS. Alors que Zounia était restée sans nouvelles de sa famille en Lituanie depuis son départ en 1943, les communications internationales furent rétablies. Zounia reçut un jour la première réaction à ses multiples courriers restés sans réponse parce que non acheminés. Quelle délivrance ! Elle apprit que ses parents et ses sœurs étaient vivants, mais que Veronika avait été déportée en Sibérie. La maison de Sudvajai et un minuscule lopin de terre étaient tout ce qui avait été laissé par les Soviétiques à la famille. Les lettres, accompagnées de photos, qui suivirent décrirent la vie des divers membres de la famille, mais devaient faire preuve de prudence : chacun savait que la censure veillait et que les quelques courriers autorisés étaient lus ligne par ligne par le KGB. Pas question donc de prendre le moindre risque et d’exposer quiconque de la famille à des représailles à cause de la fuite de Zounia dans le monde capitaliste.

  
 

1953 : Rita, fille de Veronika avec sa grand-mère et ses tantes Stefka (g.) et Jadvyga (d.)

 

 

 

La famille et les cousins devant la maison de Sudvajai après le mariage de Veronika (1956)

Au début des années 1950 un débat s’était emparé des milieux chrétiens français : comment surmonter le traumatisme de la guerre et reconstruire une relation avec l’Allemagne pour bâtir l’Europe ? Bien avant la réconciliation amorcée par de Gaulle et Adenauer en 1960, des associations organisèrent des échanges entre jeunes Français et jeunes Allemands. Christian et Zounia décidèrent d’y participer afin de contribuer à ce mouvement visant au pardon. Ils se rendirent un jour à la gare Saint-Charles accueillir le jeune adolescent venu de Hambourg que l’association leur avait assigné. Quelle ne fut pas la surprise de Zounia en découvrant son nom : Zygmunt Salkauskas ! Il était lituanien d’origine, ses parents ayant émigré enfants à la fin de la Première Guerre mondiale. Zounia y vit un signe divin, et la récompense de son effort. Zygmunt resta plusieurs mois dans cette famille d’accueil, et conserva longtemps après une relation avec ses parents d’adoption.

Zounia continuait à mener une vie sportive et proche de la nature. Avec des amis, son mari et elle avaient rejoint la Fédération des Auberges de Jeunesse et l’Association des Excursionnistes marseillais, qui organisaient des randonnées pédestres en Provence. Elle fut initiée à l’alpinisme dans les Calanques par Gaston Rébuffat, qui devint célèbre pour avoir escaladé plusieurs des parois difficiles de ce massif avant de s’attaquer au mont Blanc puis à l’Everest. C’était pour Zounia une véritable révélation, elle qui venait d’un pays dont le point culminant, la colline de Juozpaine, était inférieur à 300 m d’altitude. Pour le 10ème anniversaire de la mort de Rébuffat en 1995, un buste à sa mémoire sera érigé, nouvelle coïncidence, place Sébastopol, mais trop tard pour que Zounia puisse l’admirer.

 

 

 Le « Pas-de-Rébuffat » dans le Massif des Calanques

L’été, Christian et Zounia emmenaient leurs deux jeunes enfants « prendre l’air » à la campagne ou à la montagne. Les premiers temps, ils étaient invités par la cousine de Christian, Germaine Cérez, à occuper la maison familiale de Banassac, près de La Canourgue, en Lozère. C’est dans cette région que s’était installée sa tante paternelle, veuve d’un ancien colon d’Indochine, prénommée Claire, comme sa mère, laquelle s’entendait bien avec elle en dépit de son divorce. La maison de Banassac était assez grande pour abriter plusieurs cousins, et les enfants pouvaient jouer sans crainte dans le jardin ou les environs.

 

Marc et Emmanuel à Banassac (1955)

Pour changer de l’Auvergne, Christian et Zounia louèrent plus tard une petite ferme désaffectée à Céüze, au-dessus de Gap, dans les Hautes-Alpes, où les rejoignaient parfois une autre famille, dont le père, Paul Sempé, pilote dans le port de Marseille, et la mère, Léonne, étaient des végétariens militants. Le confort spartiate de la maison, sans eau courante ni chauffage, leur convenait parfaitement, et les grands champignons blancs qui abondaient sur les alpages constituaient souvent leur seul repas, agrémenté de galettes de sarrasin. Un hiver, Christian et Zounia décidèrent de monter à Céüze malgré le froid. Une tempête de neige les isola de la vallée, et Christian dut descendre plusieurs kilomètres à luge pour chercher du secours. Plus tard, c’est dans la maison rustique de Paul et Léonne, nichée au cœur du massif de la Sainte-Baume, que les Finaud passèrent plusieurs week-ends ou vacances.

Eté 1955 : Marc et Emmanuel à Céüze

La famille Finaud continua de s’agrandir : le 20 avril 1955 naquit Michaël, et le 20 avril 1957 la seule fille, Béatrice. Cette coïncidence de date à deux ans d’écart restera l’objet de plaisanteries dans la famille, mais se révélera bien pratique lorsqu’il s’agira de combiner les fêtes d’anniversaire. Puis, en mars 1961 arriva le benjamin, un nouveau Christian, ainsi prénommé par Zounia non par manque d’imagination mais en hommage à son époux et à sa religion. Au total six grossesses (dont une non viable) en dix ans. Le recteur de N.-D. de la Garde pouvait être satisfait ! Pour loger cette tribu, le pater familias avait déménagé sa mère au premier étage de l’immeuble, dans l’appartement où avait vécu la sœur de Claire, Mathilde, veuve d’un officier de la coloniale, maintenant décédée. Au rez-de-chaussée, il fit tomber des cloisons et ouvrit de grands espaces de réception, tandis que les enfants durent longtemps se partager deux chambres, jusqu’à ce qu’il fît construire une chambre séparée au fond du jardin. Ce coin de verdure en pleine ville était un privilège, dont les enfants bénéficièrent comme terrain de jeu. Zounia avait beau exagérer en prétendant que les seules plantes qui y poussaient étaient le souci, la ruine et la misère, elle était bien contente d’y laisser la chienne surveiller les enfants, qui n’en étaient pas à une bêtise près. Quand ils avaient atteint l’âge scolaire, ils transformèrent même une parcelle en potager, qui fournit salades et poireaux. Ils y élevèrent aussi une véritable ménagerie : tortues, poulets, lapins (finalement encagés après avoir dévoré tout végétal). En revanche, l’installation de l’immeuble restait vétuste : la chaudière à charbon qui assurait l’hiver le chauffage et l’eau chaude n’était pas allumée les mois d’été. Zounia devait alors transporter d’énormes lessiveuses d’eau chauffée à la cuisine du sous-sol jusqu’à la salle de bain du rez-de-chaussée, et les enfants étaient baignés ensemble ou à tour de rôle. Il n’y avait évidemment pas de lave-vaisselle, et lorsque débarquaient à l’improviste des amis ou des pique-assiette, Zounia passait de longs moments devant l’évier. Quant à la lessive, il fallait chaque fois sortir la machine de son cagibi, l’installer devant l’évier de la cuisine et attendre que le linge fût prêt à être essoré à la manivelle. Quand les cinq enfants étaient encore proches en âge, c’était jusqu’à cent ongles qu’il fallait couper parfois dans la même semaine… Quand l’un d’eux attrapait une maladie infantile, elle les laissait ensemble afin qu’ils se contaminent et présentent les symptômes en même temps. Mais Zounia ne se plaignait jamais de ces corvées, car elle avait connu pire et n’imaginait pas que la vie d’une ménagère pût encore être facilitée.

 

 

 

1955 : Emmanuel et Marc avec Michaël à quelques mois

1956 : Michaël, Marc et Emmanuel avec Zounia, la grand-mère Claire et la tante Mathilde

   

 

 

1957 : Michaël, Emmanuel et Marc

 

 

 

 

 

 1957 : Marc et Michaël à la naissance de Béatrice

La vie de la famille gravitait largement autour de la paroisse Saint-Michel, dont Christian et Zounia figuraient parmi les animateurs. Ils accueillaient chez eux de nombreuses réunions de discussion et de prière autour de l’un des prêtres appartenant à la « Mission de France », groupement militant pour une Eglise rénovée, proche des ouvriers et des pauvres, qui, à bien des égards, et notamment en modernisant la liturgie, anticipa le Concile Vatican II. Avec un petit noyau d’autres couples actifs au sein de ce mouvement, ils allaient passer en famille des dimanches à la campagne ou au bord de mer. Zounia, aguerrie par les traversées à la nage du Niémen, entraînait toujours adultes, adolescents et enfants à se jeter à l’eau, même en plein hiver. En semaine, Zounia participait souvent à des actions sociales, en faveur de personnes âgées ou des gitans, qu’elle alllait aider dans leurs bidonvilles. Christian et Zounia avaient aussi découvert le philosophe italien Lanza del Vasto, sorte de Gandhi européen qui prônait la non-violence et l’ascèse, et fonda la Communauté de l’Arche. Ils passèrent plusieurs semaines avec lui et ses adeptes, et manifestèrent à plusieurs reprises contre la guerre en Algérie et les projets de la France de se doter de la bombe atomique.

Plus d’une fois, Zounia fut victime de sa générosité envers les personnes auxquelles elle portait assistance. Elle avait ainsi pris en pitié une vieille Russe émigrée, Mme Toumians, qui vivait dans une mansarde insalubre. Elle la nourrissait et, afin de lui donner dans la dignité de quoi subsister, elle lui faisait faire un peu de repassage. Un jour, inquiète de ne pas la voir venir comme prévu, Zounia se rendit à son domicile. La porte était ouverte, mais la chambre était vide. Une voisine lui dit qu’elle avait été hospitalisée dans la nuit. Demandant Mme Toumians à l’hôpital, Zounia apprit qu’elle venait de décéder ; avec Christian, elle organisa donc les obsèques, en achetant un cercueil de pin pour l’inhumation en fosse commune. Quelle ne fut pas sa surprise lorsque, quelques jours plus tard, interrogée par les services sociaux de la Ville sur un éventuel lien de parenté avec la défunte, elle fut informée que, lorsqu’ils avaient vidé sa chambre, ces services avaient trouvé dans son matelas des liasses de dollars et un lingot d’or. Faute d’héritier, toutes ces richesses cachées allèrent évidemment à l’Etat.

L’une des activités de la paroisse Saint-Michel consista à restaurer d'abord un village abandonné dans les Hautes-Alpes, Les Combes, pour offrir des séjours aux familles déshéritées, puis une vieille ferme dans l’Isère pour y installer une colonie de vacances au profit des enfants défavorisés du quartier. Au cours de plusieurs saisons, Zounia, Christian et leurs enfants se joignirent au groupe enthousiaste des autres volontaires qui manièrent la truelle, transportèrent des sceaux de ciment, rabotèrent des poutres et posèrent des carrelages. Le hameau de Cordéac, où était située la ferme, était posé au bord d’un ravin au fond duquel coulait le Drac. L’hiver, il fallait déblayer la neige afin de frayer un chemin aux 2 CV et Traction-Avant des ouvriers bénévoles. Au printemps, les champs en pente étaient constellés de narcisses au parfum enivrant dans lesquels les enfants aimaient à se rouler. L’été, on se lavait à la fontaine extérieure. Par tous temps, de grandes tablées bruyantes d’adultes et d’enfants emplissaient la quiétude du paysage alpin.

 

Tablée familiale à Cordéac en 1958

 

Au nombre des travailleurs bénévoles à Cordéac se trouvait l’abbé Pierre Gallocher, une figure marquante de la communauté chrétienne marseillaise. Prêtre à la paroisse Saint-Michel, il s’était engagé dans la pastorale ouvrière. Il fut plus tard l’un des premiers aumôniers de la prison des Baumettes, fondateur de l’Amicale du Nid, qui aidait les prostituées à se réinsérer, et animateur de groupes de jeunes handicapés. C’était aussi un spéléologue averti, qui forma des dizaines de novices à découvrir les splendeurs cachées des gouffres du Sud de la France, et un photographe talentueux, qui illustra notamment plusieurs ouvrages de référence sur Marseille. Ecrivain et journaliste, il défendit maintes fois avec passion la cause de la paix et de la fraternité. Ami fidèle de Christian et Zounia, il accepta d’être le parrain de leur fils Michaël. Après sa retraite, il finit sa vie dans la région de Cordéac.

Christian et Zounia tombèrent amoureux de cette région, appelée le Trièves, et y cherchèrent une autre maison à louer dans les environs afin d’y passer les vacances d’été en famille. Une autre ferme, en meilleur état mais sans confort moderne, leur fut proposée par un paysan. Située non loin de Mens, à Lolagne, près de Saint-Baudille-et-Pipet – un nom qui ne cessa d’amuser les enfants –, elle abrita non seulement les parents et enfants Finaud, mais plusieurs autres familles au cours de quelques étés, et parfois des vacances de Pâques enneigées. Adulte, Zygmunt Salkauskas y séjourna aussi. Gros dormeur, il fut réveillé plus d’une fois en sursaut par le tourne-disque hurlant Le Pont de la Rivière Kwaï. Là aussi, on se lavait à la fontaine ou à la rivière. Les toilettes se trouvaient dans une cabane de bois à l’extérieur. Un soir, Stina, la jeune Finlandaise qui avait été recrutée à la naissance de Christian Jr comme fille au pair, rentra à la maison en pestant et en jetant ses vêtements : son poids avait fait céder les planches de l’édicule et elle était tombée dans la fosse septique. Elle alla se plonger nue dans la fontaine glaciale sous les rires des enfants.

 

   

Près de Mens en 1960

Stina avec Christian Jr à Lolagne en 1961

L’été, Christian amenait sa famille à Lolagne et retournait travailler à Marseille, où il dirigeait une société d’autocars. Femmes et enfants trouvaient facilement à s’occuper, entre les balades en forêt où Zounia apprenait aux enfants à reconnaître les champignons, les baignades à la rivière ou à la piscine municipale de Mens, la bourgade la plus proche, ou les jeux de piste apportant aux heureux gagnants friandises ou menus cadeaux. Emmanuel et Marc allaient aussi pêcher la truite, la plus souvent à la main dans les trous d’eau, en surveillant l’apparition éventuelle du garde-champêtre. Emmanuel y excellait, et n’avait jamais peur des vipères qui rodaient près de la rivière. Il en tua plusieurs et les mit en bouteille dans du formol.

Quand Christian revenait chercher sa progéniture et passait quelques jours en famille, on profitait de la voiture pour aller se promener plus loin. Par exemple au col du Mesnil ou à celui de Luz-la-Croix-Haute, où l’on savait qu’on trouverait framboises et champignons, mais qu’on évitait lors du passage du Tour de France, car Christian avait horreur de la foule et du bruit. Un soir, les occupants de Lolagne envahirent la petite église de Saint-Baudille-et-Pipet pour assister au concert d’un quatuor lyrique, le Quatuor Kédroff. Parmi les chanteurs, qui mêlèrent le répertoire religieux russe et les airs d’opéra, figurait un jeune baryton, Henryk Miszewski, dont Marc épousera la fille, Hélène, quelque vingt ans plus tard. Un été, le grand-père Georges Finaud, qui ne pouvait jamais voir ses petits-enfants à Marseille de peur de rencontrer son ex-femme, laquelle lui vouait une haine inextinguible, vint à Lolagne avec sa seconde épouse, Naïmée, d’origine turque. Il enseigna à Emmanuel et Marc l’art d’attraper des écrevisses grâce à des balances en filet, mais la pêche ne fut pas miraculeuse. Quelques années plus tard, les parents décidèrent d’emmener les enfants se régénérer loin de la ville et passer quelques jours à Lolagne entre Noël et le Jour de l’An, malgré la rudesse des conditions qui y régnaient. Seul Marc, victime d’une grippe, resta chez sa grand-mère. Au retour, les freins de la Renault 16 lâchèrent dans un virage, et le véhicule fit plusieurs tonneaux dans un ravin. La galerie chargée de bagages amortit le choc et seul Emmanuel eut une double fracture du bras. Avec l’indemnisation obtenue de Renault, les parents achetèrent plus tard une pinède à La Ciotat, près de Marseille, pour y faire construire un jour une villa. Plus tard, la famille changea de ferme louée pour l’été, passant de Lolagne aux Mines, toujours près de Mens. Les enfants grandissant y trouvèrent de nouveaux espaces pour dépenser leur énergie, et y apprirent même à monter à cheval avec leur mère, laquelle dut renoncer après une mauvaise chute.

 

   

Marc et Emmanuel de retour de la pêche (Lolagne, 1961)

Avec le grand-père Georges Finaud à Lolagne (1961)

Avec la Lituanie, les échanges étaient réguliers. Presque chaque mois, Zounia recevait une lettre de sa mère ou d’une de ses sœurs, qui racontait la vie des uns et des autres. C’était devenu un rituel : au repas de midi, alors que les enfants étaient rentrés de l’école, leur mère traduisait la lettre à haute voix, et chacun se prenait à rêver à la petite maison de bois et aux histoires de son enfance qu’elle leur avait racontées. De temps en temps, Christian et Zounia préparaient un colis pour la famille lituanienne, qui manquait de tout. Mais l’URSS n’acceptait de traiter qu’avec des transitaires agréés, le plus souvent liés au Parti communiste français. Il fallait donc suivre scrupuleusement la liste des objets tolérés, en faire un inventaire détaillé, les emballer dans une caissette de bois, qui serait vérifiée et cerclée par le transitaire. Chaque colis coûtait en droits de douane le double ou le triple de la valeur de son contenu. Mais la famille lituanienne, qui se confondait toujours en remerciements, ne voulait pas être en reste, et envoyait à son tour des colis. Certes, elle ne croyait pas à la propagande soviétique selon laquelle les familles victimes de l’exploitation capitaliste subissaient la pénurie. Elle était fière de faire cadeau aux Français d’objets de l’artisanat lituanien, tels que des bijoux en ambre, des cravates traditionnelles, des couvre-livres en cuir, des nappes et napperons brodés en lin, ou des statuettes de bois sculpté. Elle savait aussi que Zounia apprécierait la charcuterie traditionnelle, que, bizarrement, les douanes laissaient passer. Un jour, Christian lut dans Paris-Match, un reportage sur le nouveau dirigeant soviétique Nikita Khrouchtchev, en prévision de sa visite en France. Dans sa datcha, le moujik débonnaire jouait au tennis de table en portant une chemise paysanne brodée ras du cou. Le mari de Zounia passa commande à sa belle-famille de la même chemise, laquelle lui parvint quelques semaines plus tard. Il la porta souvent lors des fêtes familiales et des bals costumés. Quant à Khrouchtchev, il vint à Marseille et visita entre autres l’école maternelle qu’avaient fréquentée les enfants Finaud quelques années plus tôt.

 

   

Zounia et Christian en 1966

1967 : la famille Finaud au complet

 Les premières retrouvailles (1968)

Avec le dégel de l’URSS, Zounia commença à espérer revoir un jour sa famille sinon son pays natal. Certes, après 1964, Khrouchtchev fut remplacé par Brejnev, moins jovial. Mais, sous de Gaulle, les relations entre la France et l’Union soviétique étaient bonnes, Moscou entendant tirer parti de l’attitude de De Gaulle distante envers les Etats-Unis. Début 1968, Christian jugea le moment venu d’organiser des retrouvailles à la faveur d’un voyage touristique à Moscou. Il passa par l’Association France-URSS pour accéder à des tarifs défiant toute concurrence réservés aux sympathisants communistes, et le voyage eut lieu à l’occasion des fêtes du 1er-Mai. Marc, qui avait entamé l’étude du russe en seconde langue vivante au collège, fut le seul des enfants invité par son père à y prendre part, car il pouvait lui servir d’interprète. Evidemment, il avait reçu pour consigne de garder la discrétion auprès des autres voyageurs marseillais quant au motif réel de la visite. En effet, Zounia craignait toujours que le KGB, informé de son retour sur le sol soviétique, la considère comme citoyenne de l’URSS et l’empêche de rentrer en France. Elle avait également peur de représailles à l’encontre de sa famille lituanienne. Alors que rendez-vous avait été pris avec ses parents et ses sœurs à l’hôtel Oukraïna en vue d’une rencontre à l’abri des regards, ce fut trop fort pour elle : dès l’arrivée du bus d’Intourist devant l’hôtel, elle aperçut son père qui la guettait, et ne put s’empêcher de se jeter en larmes dans ses bras. Les Marseillais étaient trop affairés à récupérer leurs bagages ou firent semblant de ne rien avoir vu ; en tout cas, aucun ne fit de remarque. Dans la chambre exiguë, la famille réunifiée pour la première fois depuis 25 ans ne dissimula pas sa joie et son émotion. Les conversations allaient bon train, mêlant souvenirs du passé et nouvelles qui n’avaient pu être échangées plus tôt pour cause de guerre ou de censure. Christian s’essayait à communiquer, soit par le truchement de son épouse ou de son fils, ou en mélangeant lui-même les quelques mots de lituanien, de polonais ou de russe qu’il connaissait, joignant, en bon Méridional, le geste à la parole. Il fallait dans la journée abandonner la famille pour donner le change en participant aux visites organisées pour le groupe, et commentées par une jeune guide francophone, qui ne s’appelait pas Natalie, comme dans la chanson, mais Lioudmila. Après les églises aux bulbes dorés (mais transformées en musées) et les palais du Kremlin, vint le défilé du 1er–Mai sur la place Rouge, au pied du mausolée de Lénine. Zounia retrouvait, en plus grandiose, l’atmosphère qu’elle avait connue pendant la première occupation soviétique de la Lituanie, faite de slogans à la gloire du Parti sur fond de drapeaux rouges et de portraits de Marx, Engels et Lénine. Avant le défilé « populaire » des divers corps constitués, eut lieu un défilé militaire, où les camions chargés de missiles étaient suivis par des colonnes de soldats et de marins au pas mécanique et hurlant des « Hourras » en passant devant la tribune officielle. On ne le savait évidemment pas, mais ce fut la dernière fois dans l’Histoire que l’URSS organisa un défilé militaire  pour le 1er-Mai. En effet, quelques mois plus tard, les troupes soviétiques écrasaient le « Printemps de Prague » (dont le dirigeant Alexandre Dubcek était présent dans les tribunes officielles). La parade militaire fut dès lors réservée au défilé commémorant l’anniversaire de la Révolution d’Octobre le 7 novembre.

 

Zounia avec sa  famille à Moscou (mai 1968)

De retour en France, la famille Finaud vécut comme tous les Français les « événements » de Mai-68. Comme les cours avaient cessé au lycée, Marc eut le temps de rassembler les nombreuses diapositives prises par son père à Moscou et d’enregistrer sur son magnétophone un commentaire et des illustrations musicales. Le diaporama fut projeté à de nombreux amis et paroissiens de Saint-Michel, qui, au-delà de leur curiosité pour la Russie soviétique, partageaient avec Zounia la joie de ses retrouvailles familiales. Zounia ne l’apprit que bien plus tard, même si elle le redoutait, sa famille lituanienne fut inquiétée à la suite de cette rencontre : dès son retour à Alytus, sa sœur Veronika fut arrêtée et interrogée par le KGB pendant une longue semaine. On lui demanda pourquoi sa sœur était en France, et ce qu’elle lui avait raconté sur la vie en Union soviétique. Devant ses réponses évasives, elle fut licenciée et son emploi et empêchée de travailler pendant plusieurs années.

Malgré son inquiétude des tensions internationales résultant de l’invasion soviétique de la Tchécoslovaquie, Zounia était heureuse d’avoir revu sa famille lituanienne, tout en sachant que son avenir était désormais pour toujours lié à sa patrie d’adoption. Elle avait raconté à ses parents et ses sœurs son amour pour la Provence et la mer Méditerranée. Elle rivalisait maintenant avec sa belle-mère pour confectionner les spécialités que celle-ci ou Christian lui avait apprises : la soupe de poisson ou la bouillabaisse (qu’elle allait elle-même pêcher au Frioul avec un couple d’amis retraités, lesquels l’avait initiée à tous les secrets des « pescadous »), l’aïoli, les pieds-et-paquets, la soupe au pistou, les « alouettes sans tête » (paupiettes de veau), les tomates farcies, le gratin d’aubergines, les artichauts à la barigoule. Tout au plus demeurait-elle réticente face aux fruits de mer et coquillages ainsi qu’aux escargots, que son mari l’avait forcée à goûter, et rechignait-elle à boire le pastis (peut-être en souvenir des odeurs de la camionnette de Ricard lors de son voyage de noces). Elle n’utilisait plus que de l’huile d’olive pour cuisiner et non plus le beurre ou le saindoux de la cuisine lituanienne. Cette cuisine, elle ne l’avait pas pour autant oubliée, et elle préparait parfois les plats lituaniens qui faisaient le régal de la famille et des « invités de dernière minute » : les boulettes de viande, les quenelles de pommes de terre farcies (cepelinai), les fricassées de champignons, les raviolis (koldunai) ou la soupe de betteraves (šaltibarščiai). Zounia avait aussi appris à célébrer le Noël provençal, dont nombre de traditions étaient étonnamment similaires à celles de la Pologne ou de la Lituanie : les trois nappes symbolisant la Trinité, le souper maigre avant la messe de minuit, les treize desserts rappelant les apôtres et Jésus, comparés aux douze plats du réveillon polono-lituanien.

Sa passion de la lecture et de l’art n’avait pas disparu, bien au contraire. Elle dévorait les auteurs français contemporains et se laisser volontiers initier par Christian à la musique classique du XXe siècle : Ravel, Debussy, Messiaen, Chabrier, Chausson, mais aussi les Russes Prokoviev, Glazounov et Chostakovitch ou le Hongrois Bartok. Zounia, à son tour, fit découvrir à son mari la poésie d’un Oscar Milosz (cousin de Czeslaw), la philosophie d’un Emmanuel Lévinas, ou l’histoire de l’art d’un Jurgis Baltrusaitis, tous trois nés en Lituanie mais installés en France et ayant choisi d’écrire en français. Elle lui fit aussi aimer la musique de Čiurlionis, également peintre symboliste de la fin du XIXe et du début du XXe siècle. Parmi les amis du couple figurait le cousin du chef d’orchestre marseillais Serge Baudo, avec qui ils se lièrent aussi d’amitié et grâce à qui ils purent souvent assouvir leur mélomanie lors des concerts qu’il dirigea à l’opéra de Marseille ou au festival d’Aix-en-Provence. Ils apprécièrent aussi la musique du film du commandant Cousteau, Le monde du silence, qu’il avait composée.


Christian avec Serge Baudo (La Ciotat, 1971)

Lors de sa rencontre avec ses parents et ses sœurs à Moscou, Zounia s’était rendu compte que, ne pratiquant que rarement la langue lituanienne, elle avait tendance à l’oublier un peu. Elle décida donc de s’inscrire à l’Université d’Aix-en-Provence au cours de Mme Dupin, une autre Lituanienne mariée à un Français et spécialiste des langues indo-européennes. Elle eut beaucoup de succès parmi les jeunes étudiants, qui étaient curieux de son parcours et se montraient avides d’en savoir plus sur la culture lituanienne. Plus d’une fois, on lui demanda d’intervenir en classe pour raconter un conte ou des souvenirs d’enfance.

Un jour, rentrant d’un de ses cours, moins de quatre ans après les retrouvailles de Moscou, Zounia reçut une lettre lui annonçant le décès de son père. Très affectée, elle se consola néanmoins à la pensée de l’avoir revu une dernière fois. Sachant qu’il avait succombé à un cancer probablement dû à la tabagie, elle renonça elle-même au paquet quotidien de cigarettes qu’elle fumait depuis la guerre, même enceinte. Désormais mieux informée des dangers du tabac, elle estimait qu’il était trop tôt pour être enlevée à l’affection des siens, mais surtout qu’elle avait encore du bien à accomplir autour d’elle.

De fait, elle partit un jour pour Lourdes accompagner des malades en pèlerinage dans un convoi organisé par le diocèse. C’était accomplir là un rêve de jeune fille, tant le sanctuaire marial était connu en Lituanie. Au-delà de la souffrance qu’elle côtoyait, elle puisa dans l’eau de la source miraculeuse une énergie nouvelle pour donner de l’espérance aux malades et renforcer sa propre foi. Elle garda longtemps le flacon d’eau qu’elle en rapporta, eau qui ne fut jamais corrompue, ni troublée. Et elle retourna à Lourdes plusieurs fois.


La famille Finaud en 1974

La famille Finaud commença à s’étendre. Emmanuel, financier à la Caisse d’Epargne, épousa Chantal Canarelli, institutrice, en mars 1977. Michaël, médecin, épousa dans l’intimité en 1981 Annouk, une infirmière dont il divorça quelques années plus tard. Il fut suivi par Béatrice, professeur d’allemand, qui se maria en 1982 avec Richard Bottari, pédopsychiatre (dont elle divorcera en 2010), et par Marc, diplomate qui, en 1985, convola avec Hélène Miszewski, une attachée de presse d’origine polonaise, à qui il avait été présenté par sa cousine Marie-France (la fille de Germaine Cérez). Alors, seul Christian Jr, journaliste, demeurait célibataire. Michaël se remariera avec Marie-Thérèse Gomis en 2008. Lors de leur mariage respectif, Chantal et Béatrice arborèrent dans les cheveux, en hommage à Zounia, des rubans jaune, vert et rouge, les couleurs du drapeau de la Lituanie indépendante. Mais pour Zounia, ce retour à la liberté n’était toujours qu’un rêve.

 

Mars 1977 : Mariage d’Emmanuel et Chantal

 

Décembre 1982 : mariage de Béatrice et Richard

 1985 : mariage de Marc et d’Hélène

Les dimanches se passaient toujours en famille avec les autres familles de la « communauté » de Saint-Michel. Pendant plusieurs années, Christian et Zounia accueillirent leurs amis à Auriol, dans la campagne provençale, autour d’une petite maison louée pour une bouchée de pain, et près de laquelle on pique-niquait à l’ombre des tilleuls, avant de ravager les cerisiers lourdement chargés de « cœurs de pigeon » ou de cueillir des morilles au bord de la rivière l’Huveaune. Plus tard, c’est à Carro, près de Carry-le-Rouet, que les tribus se réunirent, près d’un cabanon proche de la plage, pour déguster des sardines grillées ou observer le retour des thoniers qui transformaient le petit port de pêche en mare de sang. Quand le terrain de La Ciotat fut acheté, il n’abrita longtemps qu’un cabanon en pierres sèches, qui accueillit à son tour ce groupe d’amis joyeux et bruyants, lesquels commençaient la journée par un plongeon dans la mer Méditerranée (de préférence en hiver quand la plage était déserte), et ne se calmaient qu’une fois à table, partageant les grillades ou le lapin à la broche, puis au moment de la sieste sous les grands pins parasols. Ce n’est qu’en 1979 que vint le moment de la construction de la villa, elle aussi recouverte de pierres sèches du cru, lui donnant une belle couleur ocre qui se confondait avec celle des restanques descendant jusqu’au vallon et dominant l’étendue bleu azur de la Méditerranée. Pour s’assurer que les adolescents ne la déserteraient pas, et pour éviter la corvée de la plage bondée de La Ciotat, Christian décida de l’agrémenter d’une piscine, qui, de fait, fut aussi fréquentée par tous les membres de la famille et leurs amis. En bonne Provençale d’adoption, Zounia disputa sur le chemin de terre d’innombrables parties de pétanque en gagnant souvent malgré des lancers peu orthodoxes.

 

La mer vue de la villa de La Ciotat
   


Partie de pétanque à La Ciotat (1982)

De nouvelles retrouvailles (1978)

En 1977, Zounia, qui n’avait cessé de correspondre depuis son mariage avec son ami Romas émigré en Australie, eut la joie de le recevoir à Marseille alors qu’il se rendait en voyage aux Etats-Unis. Les yeux embués de larmes, elle passa des heures à se remémorer les étés passés au bord du Niémen, Christian essayant son anglais pour participer à ces moments d’émotion. Plusieurs fois, Zounia accueillit aussi à Marseille son cousin américain Walter et sa famille. Lorsque les enfants des deux familles furent en âge de voyager, ils se rencontrèrent également, en France ou aux Etats-Unis.

 Christian et Zounia avec Romas à Marseille en 1977


La même année, Marc, qui était entré au ministère des Affaires étrangères, fut envoyé en poste au Consulat général de France à Léningrad, lequel avait été ouvert au début des années 1970 par réciprocité avec l'ouverture du Consulat soviétique à Marseille. Dans sa circonscription figurait non pas toute la Lituanie, mais la seule capitale, Vilnius (de même que Riga et Tallin), et il n’était autorisé à entretenir de contacts qu’avec les autorités municipales de cette ville. Cette bizarrerie était le résultat de la non-reconnaissance de jure par la France de l’annexion des pays baltes par l’Union soviétique en application du Pacte Molotov-Ribbentrop. Quoi qu’il en soit, au printemps 1978, Marc put se rendre à Vilnius à la faveur du mariage d’un professeur français à l’Université, Alain Rechner, avec l’une de ses étudiantes, Edita. Il rencontra ainsi sa cousine Dana et découvrit une partie des racines de sa mère en assistant à la fête des Rameaux à la cathédrale.

 

   

Mariage d’Alain et Edita Rechner (Vilnius, 1978)

Marc et sa cousine Dana à Vilnius (1978)

 

 

La fête des Rameaux à la cathédrale de Vilnius en 1978

 L’été suivant, Zounia et Christian décidèrent de donner à Léningrad un nouveau rendez-vous à la famille lituanienne, une fois rassurés par Marc que le risque à prendre était négligeable. De fait, les retrouvailles discrètes purent avoir lieu à l’hôtel où descendirent la mère et les sœurs de Zounia, ces dernières accompagnées de leur mari. En effet, il était exclu de les rencontrer dans l’appartement de fonction de Marc, surveillé jour et nuit par le KGB. Dix ans après la rencontre de Moscou, l’émotion fut encore grande et les conversations animées, faites de souvenirs et de larmes. L’absence du père était encore plus pesante.

 




Retrouvailles de Zounia avec sa mère à Léningrad en 1978



  


Zounia avec sa mère et ses sœurs à Léningrad (1978)

Avec l’âge, Christian, mis en pré-retraite forcée, réduisit progressivement le nombre des réjouissances dominicales avec enfants et amis, et préféra habiter seul à La Ciotat, s’adonnant à ses passe-temps favoris : la lecture, l’écriture et la sculpture sur bois. Zounia, elle, continua sa vie active à Marseille : elle avait été recrutée à temps partiel comme secrétaire de la paroisse Saint-Michel, et, outre le travail administratif qui lui incombait et lui permettait de rester en contact avec les paroissiens, elle poursuivait son action discrète auprès des malades, des personnes âgées ou des marginaux. Plus d’une fois, elle se laissa extorquer par des gens peu scrupuleux une fraction de son modeste salaire. De toute façon, ce qui lui restait lui servait généralement à acheter des cadeaux de Noël ou d’anniversaire pour ses enfants et les petits-enfants qui commençaient à naître et grandir. A la fin de sa vie, c’était un total de treize anniversaires chaque année qu’elle ne manquait jamais de célébrer. Elle envoyait aussi de l’argent à sa famille lituanienne, qui vivait toujours dans un système soviétique où la pénurie restait la règle. Elle essayait de partager équitablement entre sa mère et ses sœurs afin de ne pas faire de jaloux. A Marseille, la communauté lituanienne était peu nombreuse et discrète. Zounia fréquentait principalement une religieuse âgée, à qui elle rendait visite dans son couvent, ou qui venait parfois prendre le thé à la maison. En revanche, lorsqu’il habitait Paris, Marc avait adhéré à la Communauté lituanienne en France, dirigée par le père Jonas Petrosius, et au sein de laquelle il fit la connaissance des Lituaniens « historiques » tels que Richard Bačkis, qui deviendra plus tard Ambassadeur de Lituanie à Paris, ou Petras Klimas, le fils du dernier ambassadeur de la Lituanie indépendante arrêté et déporté par les Soviétiques. Plusieurs fois, Zounia rejoignit Marc et son frère Christian à Paris afin de participer à la messe mensuelle de la Communauté, suivie d’un repas fraternel, pendant lequel étaient évoqués les souvenirs des temps passés et diffusées les nouvelles en provenance de Lituanie.

Entre-temps, Zounia cultivait l’art d’être grand-mère, et se faisait appeler Mociuté (mère) par ses petits-enfants. Emmanuel et Chantal avaient donné naissance à deux filles, Laëtitia (en 1979) et Marianna (1981), Marc et Hélène à Yoanna (1987) et Stanislas (1994), Béatrice et Richard à Sylvain (1983), Ludovic (1985) et Marika (1991). Ce n’est qu’après le décès de Zounia que Michaël et Marie-Thérèse devinrent les parents d’Olivia (2002) et Maxime (2006), en Guadeloupe où ils s’étaient alors établis. Avec des enfants dispersés dans le monde (Emmanuel à Marseille, Marc entre Paris et les postes à l’étranger, Michaël entre Paris et Marseille, Béatrice à Nice et Christian Jr à Paris), les réunions familiales devenaient de plus en plus difficiles. La dernière réunissant la famille au grand complet eut lieu à Marseille à Noël 1995.

 

   

Zounia avec Chantal, Béatrice, Marianna et Richard chez Emmanuel en 1983

 
   
  
 

La famille au complet à Noël 1995 chez Emmanuel (1er rang de g. à d. : Yoanna, Christian Sr, Hélène avec Stanislas, Béatrice avec Marika ; 2ème rang : Marc, Christian Jr, Laëtitia, Chantal, Emanuel, Zounia, Michaël avec Ludovic, Sylvain et Richard)

Le premier retour en Lituanie (1986)

En septembre 1986, Zounia saisit une occasion de fouler à nouveau le sol de son pays natal. Marc était en poste depuis 1984 à Varsovie avec son épouse Hélène. Zounia leur rendit visite dans la capitale polonaise, où elle passa quelques jours en visites touristiques et rencontres amicales. Elle sentait aussi un peu chez elle sur cette terre qui avait partagé avec la Lituanie tant de pages d’Histoire. D’ailleurs, chaque fois qu’elle discutait avec la mère d’Hélène, émigrée en France à la fin des années 1950, c’étaient de longs arguments pour savoir lequel des deux pays avait dominé ou civilisé l’autre. Zounia rappelait que tous les grands hommes vénérés par la Pologne, de Mickiewicz à Pilsudski, étaient originaires de Lituanie…

 

Septembre 1986, Varsovie : Zounia sur la tombe du père Jerzy Popieluszko, ancien aumônier de Solidarność, assassiné par la police politique en 1984

Puis de Varsovie, ils prirent le train pour Vilnius. Le voyage fut éprouvant. Bien que la capitale lituanienne ne soit située à vol d’oiseau qu’à 400 km de Varsovie, le trajet leur prit 10 heures ! En effet, Staline craignait tellement les invasions venues de l’Ouest que, même après la Deuxième Guerre mondiale, il maintint, entre l’URSS et les « Pays frères » du Pacte de Varsovie, un système d’écartement des voies ferrées différent. Il fallait donc, à la frontière, rester enfermé pendant six heures dans les wagons pendant que le train était surélevé et les boggies remplacés. Lors du contrôle douanier, Zounia chercha à dissimuler sa nervosité en montrant ostensiblement, avec son passeport, sa carte de membre de l’Association France-URSS. Mais le garde-frontière soviétique, impressionné par les passeports diplomatiques de Marc et d’Hélène, claqua les talons et gratifia Zounia d’un salut déférent. Pendant ce temps, les Lituaniens qui revenaient d’un voyage en Pologne ou les Polonais qui allaient voir de la famille en Lituanie devaient étaler tout le contenu de leurs bagages sur le quai, harcelés par des civils en longs manteaux de cuirs qui, pour Zounia, ressemblaient à ceux de la Gestapo.

A l’arrivée à Vilnius, Zounia fut déçue et inquiète de ne pas être accueillie par sa famille. Aucun de ses membres n’avait reçu le télégramme annonçant son arrivée, et Zounia ne possédait aucun numéro de téléphone. Dans le restaurant de l’hôtel, Marc tomba miraculeusement le lendemain sur un professeur d’anglais qu’il avait connu lorsqu’il était en poste à Léningrad huit ans plus tôt. Il raconta à ce professeur, en qui il avait confiance, les déboires de sa mère, et le professeur alla téléphoner. Il revint un peu plus tard avec la bonne nouvelle : le beau-frère de Zounia avait pu être retrouvé et joint ; il emmenait toute la famille dans sa voiture depuis Alytus. Les nouvelles retrouvailles eurent lieu chez le cousin Arvydas (le frère de Dana), qui habitait à Vilnius, et les sœurs de Zounia s’affairèrent, entre deux conversations emplies de larmes, à confectionner des cepelinai. Hélène, qui communiquait en polonais avec la famille de Zounia, trouva un peu lourdes les spécialités lituaniennes baignant dans le saindoux. Puis tout le monde alla faire une prière de remerciements dans la chapelle de la Porte de l’Aube (Aušros Vartai), abritant l’icône de la Vierge considérée comme miraculeuse et adorée tant par les catholiques que par les orthodoxes. Deux des beaux-frères de Zounia lui proposèrent de l’emmener secrètement à Alytus et à son village natal à bord de leur Lada. Bien que l’URSS ait amorcé, à l’initiative de Nikolaï Gorbatchev, son mouvement de glasnost et de perestroïka, la loi soviétique interdisait toujours aux étrangers de se rendre en dehors des capitales des républiques baltes. Zounia déclina cette offre tentante malgré l’insistance de ses beaux-frères, car elle ne voulait pas risquer d’être arrêtée ou de causer du tort à sa famille. Le départ et la séparation furent d’autant plus difficiles que Zounia savait, en son for intérieur, qu’elle ne reverrait plus sa vieille mère.

 

   

Vilnius : Porte de l’Aube (1986)

Vilnius : Zounia devant la Porte de l’Aube avec Hélène,

Stefka, sa mère et Veronika (1986)

 

 

Zounia avec Hélène et sa mère (1986)

Zounia entre sa mère et Veronika (1986)

En juin 1987, Zounia qui accompagnait en Italie un groupe de personnes âgées tomba par hasard sur un journal qu’elle ne lisait jamais, Le Monde. Dans un entrefilet, elle lut qu’un diplomate français, Marc Finaud, avait été arrêté et passé à tabac à Varsovie par la police politique pour avoir filmé une manifestation de Solidarność pendant la visite du pape Jean-Paul II. Zounia eut une syncope, et téléphona, à la première occasion, à Hélène, qui attendait à Paris la naissance de sa fille Yoanna. Hélène la rassura sur le sort de son mari, qui était dans l’avion pour venir assister à l’accouchement. Marc confia plus tard à sa mère que, au-delà de cet incident, il se souviendrait toujours de la poignée de main et du regard profond dont le pape l’avait gratifié. S’il en avait eu l’occasion, il aurait précisé au souverain pontife polonais, que, comme lui, il avait une mère lituanienne.

 

   

Photo de Jean-Paul II prise par Marc à Varsovie (juin 1987)

La dépêche de l’AFP reprise par Le Monde qui provoqua

une syncope de Zounia en juin 1987

 

Un an plus tard, Zounia reçut comme un coup de poignard la nouvelle, téléphonée par sa sœur Stefka, de la mort de leur mère. Elle avait eu beau s’y attendre, elle se sentait désormais doublement orpheline, et regrettait amèrement de n’avoir pu assister aux obsèques de sa mère, dans son village natal toujours inaccessible. Outre l’âge et la fatigue d’une vie pleine de souffrances, la maladie avait emporté cette mère à la fois si lointaine et si proche. La maladie s’attaqua aussi à Zounia. En 1989, elle fut frappée par une pancréatite aiguë qui fit craindre le pire. Opérée en urgence, elle fut sauvée, mais traversa affaiblie une longue convalescence qui lui rappelait celle de l’après-guerre ; elle avait maigri presque autant, et, surtout, elle devait désormais s’astreindre à un régime strict destiné à contenir son diabète : renoncer à tout ce qu’elle aimait, charcuterie, fromage, et le « petit scotch de temps en temps » auquel elle s’était habituée. Elle ne parvint que partiellement à respecter cette discipline.

Malgré sa maladie, la fin de l’année 1989 fut pour Zounia un grand moment de joie et d’espoir : avec la chute du Mur de Berlin, une nouvelle page de l’histoire de l’Europe se tournait, et Zounia pouvait à nouveau se prendre à rêver du retour de son pays natal à la liberté. Mais l’effondrement de l’Union soviétique dut attendre encore jusqu’en 1991, après l’échec du coup d’Etat contre Gorbatchev et la dissolution de l’URSS par Eltsine. En fait, depuis la perestroïka, le mouvement pour l’indépendance de la Lituanie, le Sąjūdis, dirigé par le musicologue Vytautas Lansbergis, s’était senti encouragé, et il proclama l’« indépendance morale » du pays dès le 20 novembre 1988 puis la restauration de son indépendance totale le 11 mars 1990 après avoir emporté les première élections libres depuis 1939. Dans ses derniers soubresauts totalitaires, l’occupant soviétique tenta de s’y opposer par la force, transformant en héros de l’indépendance les dernières victimes de sa répression. Après la disparition de l’Etat soviétique, il fallut attendre 1993 pour que le sol lituanien soit totalement libéré des troupes russes.

 

   

Vilnius, 11 mars 1990 : le Parlement lituanien déclare l’indépendance

    Vilnius, août 1991 : des enfants jouent sur la statue abattue de Lénine (Photo AP)

 

Le retour au village 50 ans plus tard

Pour célébrer l’indépendance, les sœurs de Zounia lui envoyèrent un costume traditionnel de la région d’Alytus, le même que celui qu’elle portait jeune fille lors des grandes fêtes. Mais c’est l’année 1993 qui marqua le premier retour de Zounia dans son village natal, Sudvajai. Plusieurs de ses amis se cotisèrent pour contribuer à son voyage. Elle partit seule car, depuis une mauvaise chute qui lui avait fracturé des vertèbres à La Ciotat, Christian ne voyageait plus. Elle put, avec une émotion indicible, un demi-siècle après l’avoir quittée, retrouver la maison familiale, toujours entretenue par ses sœurs, et aller s’incliner sur la tombe de ses parents. Désormais elle pouvait circuler librement, et ses beaux-frères ne se privèrent pas de lui faire visiter les lieux de son enfance, la ville d’Alytus et son lycée, l’ancienne capitale Kaunas et son université, et même le littoral de la Baltique, que sa mère n’avait découvert qu’à l’âge de 70 ans.

 

   

Marseille, 1990 : Zounia en costume national devant la carte de la Lituanie

Les quatre sœurs devant la maison de Sudvajai (1993)

 

Au cimetière de Sudvajai, la tombe des parents de Zounia sur laquelle elle put s’incliner en 1993

 

 Zounia devant "son" bouleau en août 1993

 

A l’été 1995, Zounia entreprit un nouveau voyage en Lituanie, en compagnie de Béatrice et de sa famille, lesquels découvrirent à leur tour leurs racines familiales. Ce fut une nouvelle occasion de se replonger dans le passé, mais aussi de se réjouir à la vue des progrès accomplis depuis l’indépendance. Certes, ce n’était pas l’opulence, mais grâce à leur travail, les Lituaniens pouvaient désormais voir leur niveau de vie s’améliorer, jouissaient des droits reconnus dans les pays démocratiques, et voyageaient de par le monde.

 

   

 

Béatrice et Marika devant la source « miraculeuse »

Juillet 1995 : Béatrice avec les quatre sœurs à  nouveau réunies

 

   

 

 

 

 

 

 

 

 

Les trois générations embrassant le bouleau du jardin : Zounia, Béatrice, Marika

   

Béatrice et Marika devant la cabane à bois

Zounia montre à Ludovic le puits où, enfant,

elle puisait l’eau

           

 A Pâques 1997, Marc et Hélène, en poste en Israël, invitèrent Zounia à leur rendre visite en Terre Sainte. Elle réalisa ainsi un autre de ses rêves : fouler le sol natal du Christ et découvrir les racines de sa religion. Elle s’inclina à Jérusalem sur le Saint-Sépulcre, pria au jardin des Oliviers et visita le Cénacle, lieu de la Cène. Elle arpenta la Vieille Ville aux côtés des juifs ashkénazes vêtus comme dans le stetl lituanien du XVIIIe siècle, et se mêla aux femmes palestiniennes voilées se hâtant vers la mosquée d’Al-Aqsa. Elle s’imprégna des senteurs orientales entourant le berceau des trois grandes religions monothéistes. Elle fut aussi emmenée à la mer Morte, sur laquelle elle se laissa flotter, puis au lac de Tibériade et à Nazareth, où elle se remémora bien des passages des Evangiles.

 

   

Pâques 1997 au monastère d’Abou Gosh à Jérusalem

A Nazareth avec Stanislas devant le vitrail donné par la France (1997)

 

A la mer Morte (1997)

 Le dernier voyage en Lituanie

En juillet 1998, Zounia alla poser une dernière fois avec ses sœurs Stefka, Jadvyga (atteinte de la maladie de Parkinson) et Veronika devant le bouleau planté devant la maison par leur père à sa naissance. Il était là, toujours aussi solide, inébranlable malgré les guerres et occupations, à l’image de la volonté des Lituaniens de vivre libres. Zounia savait sa propre santé fragile et sentait bien que ce voyage était aussi un adieu.

 

 Les quatre sœurs réunies pour la dernière fois devant le bouleau planté par leur père (Sudvajai, 1998)

 La fin d’une vie

L’année 1999 fut la dernière vécue par Zounia. Il semblait écrit qu’elle resterait une femme du XXe siècle et ne verrait pas le XXIe. Au cours de l’été, Marc et sa famille passèrent quelques jours à Marseille et La Ciotat avec elle. Les enfants apprécièrent d’aller pêcher une nouvelle fois la soupe de poisson aux îles du Frioul.

 

Ils l’invitèrent à les rejoindre de nouveau en Israël, où il lui restait tant de sites à visiter. Mais elle se sentait faible car elle avait connu plusieurs alertes quant à son taux de diabète. Elle déclina en sous-entendant qu’elle ne voulait pas imposer à ses enfants et petits-enfants de tracas à cause de sa santé, et qu’elle avait, de toute façon, déjà accompli les grands rêves de sa vie : revoir sa maison natale, prier à Rome et à Lourdes, et connaître la Terre Sainte. Elle ajoutait à demi-mot que ses enfants volaient désormais tous de leurs propres ailes, et qu’elle pouvait partir sans crainte.

 

Le vendredi 1er octobre 1999, elle retourna sur les îles du Frioul au large de Marseille communier une ultime fois avec la Méditerranée. L'émotion causée par la pêche quasi miraculeuse dont les eaux limpides l'avaient gratifiée lui fit manquer la dernière navette pour le port. Elle demanda aide à un plaisancier qui la ramena au port, ce qui la fit arriver bien tard à la maison. Elle n'eut donc pas le temps de faire cuire sa traditionnelle soupe de poissons. Au cours de la nuit, Zounia souffrit ce qu'elle crut être une nouvelle attaque de pancréatite aiguë mais se révéla être une occlusion intestinale causée par un tumeur. Hospitalisée le samedi 2 octobre, elle fut veillée le dimanche 3 octobre par sa fille Béatrice, qui fut le dernier membre de la famille à pouvoir parler avec elle. Elle s'éteignit le lundi 4 octobre 1999, le jour de la Saint François d'Assise, connu pour son sens de la prière et son voeu de pauvreté, le saint patron des amoureux de la Nature et des animaux. Christian, effondré, n'eut pas le courage de préparer la dernière soupe de poissons de Zounia et alla enterrer sa pêche dans le jardin, se souvenant combien le symbole du poisson avait été cher à Jésus et aux premiers chrétiens.

Ses obsèques, qui eurent lieu à l’église Saint-Michel, rassemblèrent une foule imposante où figuraient non seulement parents et amis, mais de nombreux anonymes qui l’avaient connue à la paroisse ou avaient bénéficié de sa générosité.

Parmi les hommages les plus émouvants mais les plus simples furent  ceux de ses amis Simone Brun (autre pilier de la communauté de Saint-Michel), Paule Gastinel (de la famille Tacussel, qui avait passé plusieurs étés à Lolagne), Jeanne Ouannon et Pierre Coulomb (anciens compagnons de l'équipe de construction de Cordéac). Dans ses dernières volontés, Zounia avait demandé que soient joués des extraits du Requiem de Mozart et la chanson de Jacques Brel Quand on n'a que l'amour, qui la résumait si bien. Elle avait aussi demandé que les dons faits à cette occasion soient versés à l’association d’amitié Provence-Lituanie, pour financer des projets humanitaires dans son pays natal. Elle avait aussi demandé à être enterrée revêtue de son costume national avec, à ses côtés, le pot rempli de la terre prélevée au pied du bouleau planté par son père. Dans son testament spirituel, lu à la cérémonie par Béatrice et Chantal, Zounia cita Matthieu 25:35 : “Car j'ai eu faim et vous m'avez donné à manger, j'ai eu soif et vous m'avez donné à boire, j'étais un étranger et vous m'avez accueilli, j'étais nu et vous m'avez vêtu, j'étais malade et vous m'avez visité, j'étais prisonnier et vous êtes venus me voir." Tout un programme qui ressemblait tant à sa vie ! Elle concluait par un vibrant "Pardonnez-moi si je vous ai offensés", alors que c'était à tous ceux qui l'avaient fait souffrir ou avaient ignoré ses souffrances qui auraient dû lui demander pardon.

Hélène rapporta à son fils Stanislas, resté en Israël, le cadeau d’anniversaire que sa grand-mère lui avait déjà acheté, pressentant probablement une fin prochaine.

    

La tombe de Zounia, fleurie aux couleurs lituaniennes

   
  

A l’intérieur de la chapelle funéraire, les dessins des petits-enfants de Zounia

 

 

 

 

Le testament spirituel manuscrit de Zounia

 ==========================================================================================================

(ENGLISH VERSION)

 

Marc Finaud

  

 

ZOUNIA FINAUD:

FROM THE NIEMEN RIVER TO THE MEDITERRANEAN

or:

THE BIRCH TREE FROM SUDVAJAI

 (2009)


Zounia is the French short version of the Lithuanian name “Vladzunia”, itself coming from “Vlade”, equivalent to the Polish name “Wladyslawa.” Indeed, Zounia was born near Alytus, in Lithuania, on 20 June 1923, to a Lithuanian father with a Polish name (Stanisław Naruszewicz or, in Lithuanian, Stanislovas or Stasys Naruševičius) and to a Polish mother with a Lithuanian name (Marija Sudvauté). Having inherited both cultures and speaking both languages at home (plus some Russian and German), Zounia was sixteen when broke out World War II, which would devastate her home country and Europe, and lead her to France after much suffering.

 

 

The borders of Lithuania from 1922 to 1939

 

Childhood in Lithuania

Zounia came to life and grew up in an independent Lithuania, reborn after World War I amidst nostalgia for the glorious centuries when the Grand-Duchy of Lithuania, united to the Polish Crown, dominated Northern and Eastern Europe, from the Baltic Sea to the Black Sea. Her Lithuania was much more modest: in spite of his aristocratic ancestry, related to bishop-poet Adam Naruszewicz (1733-1796), former bishop of Smolensk and Luck, her father, Stanislas (Stasys), was a simple forest warden, attached to the land and used to harsh climate. She inherited his love for nature, which made her, much later, a true environmentalist before it became fashionable. In honour of her first child’s birth, Stanislas planted a birch tree in the family backyard. This was a symbol of this Nordic part of Europe known for resistance to severe weather.

 

 

Bishop-poet Adam Naruszewicz (1733-1796)

 The Naruszewicz family nobility title (document of the 19th century)

 

In the family, the story went that an ancester serving as an officer in the Russian Tsar's navy had brought back from an expedition a beautiful Spanish girl whose genes were scattered through his descent, explaining the dark eyes and complexion of Zounia (since the dark characters win over the blond ones, who are a majority in Lithuania). Zounia's first child, Emmanuel, will inherit those genes. 

Her mother Marija, between her chores in the fields and at home, raised four daughters: Vladislava, the eldest, Stefanija (Stefka) and Veronika, the middle ones, and Jadvyga, the youngest. Life went by smoothly in the little wooden house bordering the forest, near the hamlet of Sudvajai, from which Marija derived her maiden name, Sudvoje. The few farms of this rural village were scattered along the scenic banks of the Niemen River (Nemunas), in the vicinity of Alytus, the main town of the region located 70 km (43 miles) south of the then-capital city, Kaunas. Indeed, today’s capital, Vilnius, had been conquered and annexed by Poland in 1920, and was called Wilno, under the pretext that the city’s population was in majority Polish. This is why the Lithuanian nationalist authorities then prohibited the use of the Polish language by schoolchildren, for it was the language of the enemy. Zounia and her sisters, who almost naturally switched from the “mother” to the “father” tongue, often suffered physically from their schoolmates who enforced the prohibition with their fists.

 

The four sisters (on top Veronika, on bottom, from left to right: Stefka, Zounia and Jadvyga)

near the birch tree in the backyard in 1938

 

Zounia in the village in 1939

The house was also, like in every family, home to the surviving grandparent, in this case the maternal grandmother (mamaitié or mociuté in Lithuanian or babunia in Polish). She would tell her granddaughters many fairy tales from the old Slavic-Lithuanian mythology. Thus, much later, Zounia could repeat to her own children and grandchildren the stories about the fisherman and the golden fish, or the princess bored in her undersea palace. Babunia could also read cards and taught this predictive art to Zounia, who knew how to use it when needed, as we will see later. The grandmother was familiar with all sorts of secret remedies and cures for any disease. Zounia benefited from the mustard plaster against sore throat or the poppy seed decoction to calm nervous children. Granny showed to her granddaughters how to recognize mushrooms and tell the good from the bad. On a summer day, she pointed to a huge ant-hill at the foot of a high pine tree; she patted the top with her handkerchief, brushed off the running ants, and asked each girl to smell the handkerchief: the formic acid had a strong smell that unclogged their noses. Zounia long remembered that cure for colds and allergies. Close to the family house, on the edge of the dense pine woods, between two moss-covered rocks, a spring was dispensing fresh water that Babunia considered miraculous: anyone who would rub their eyes with it would be protected from any eye disease for their lifetime.

Zounia learned not only from her grandmother but also from her mother. As any woman in the Polish-Lithuanian countryside, she was accustomed to a harsh life. Married at the age of sixteen, she had to perform all the farming tasks simultaneously. When Zounia had reached the age of helping her to raise her sisters, cook, sew, take care of the vegetable garden or feed the cattle, her mother, as a perfectionist who did not tolerate amateur work, carried out the activity herself. As an adult, Zounia often complained that her training in home and farm duties had been interrupted.

 Zounia’s parents, Marija and Stanislas, just before the War

 

Zounia (bottom right) with her sisters Stefka (bottom left) and Veronika (centre), their mother (top right) and aunts

On Sunday, all the village-dwellers gathered at the Alytus church to feel united in their Catholic faith. And yet, Zounia had learned at school that Lithuania had been the last European country to become Christian! This dated back to 1386 and the baptism of Grand-Duke Jagellon, who had married Queen Jadwyga of Poland and accessed the Polish throne. This was the beginning of the dynastic union which later vanquished the Teutonic Knights and dominated a great share of Europe. Of all the religious holidays celebrated in a joyous atmosphere –and many of which had a pagan origin–, Zounia’s favourite was the blessing of the palms (Verbų Sekmadienis) on Palm Sunday. With the help of their grandmother and mother, the girls of the family, as in any home, prepared for it a long time ahead. As soon as spring appeared, they would cut willow or hazel-tree branches with early buds or catkins, and decorated them with dried or dyed flowers or wheat ears, carefully preserved throughout the winter. They would add green juniper twigs or fern leaves, and tie them with coloured ribbons or wool threads in symmetrical shapes. During the ceremony, the faithful brandished the multicoloured palms, each being convinced that their own would attract God’s attention more. According to old sayings, if one had forgotten their palm, in its stead the devil would stick his forked tail in the person’s hands. Back from the church, people hanged the palms to doors or windows to scare bad spirits off, or they placed them behind pious images. Before letting the cattle out when spring allowed it, the ashes of burning palms were sprinkled on it.

 

Traditional palms

The pace of life in the village followed that of the seasons, and was also affected by the slow flow of the Niemen River. Almost at the same time as they started walking, children learned how to swim in the river, at least when it was not frozen. Teenagers would occasionally challenge each other to swim across the river and resist the cold water, the currents and the distances. Zounia did swim back and forth several times, and remained throughout her life a good swimmer. On a summer day, she was seeking relief from the hot weather in the river with her sisters, and since the place was desert, they were all naked. A lone man showed up from the woods and, after watching the girls, he took away all their clothes. They had to cut some branches to cover themselves, and ran home through the village, chased by the villagers’ laughter.

 

The Niemen River in summertime (photo: Tautvydas Gylys)

Winter would put the village to sleep. Everyday life slowed down. The cold winds sweeping the Baltic plains piled up snow which often blocked roads and paths. But when a family had decided that a son or a daughter would get married and invited neighbours from the whole area, nothing could stop the sledges drawn by horses excited by the cold. And the feast would last three days. At night, guests would sleep on hay in the cattle-heated barns. On the large table all sorts of pork stuff were offered, as the most common food for peasants, from the poorest to the richest. Vodka would flow generously, since wine was unknown. For dessert, children and grown-ups would savour to the last morsel the traditional wedding cake (šakotis or sękacz in Polish, similar to the German Baumkuchen), baked on a spit by the fireplace with dozens of eggs.

 

 

The traditional šakotis baked for weddings

 

 

Winter landscape in the Lithuanian countryside

The cold and snow did not scare children. Having been bundled in warm clothes by their mother, they would not hesitate to venture outside up to the woods. They knew that they were not supposed to enter the forest because of the wolves living there. But, for instance, they would play along the railway, which linked Alytus to the rest of the world. Despite warnings by her mother and grandmother, Zounia dared, one day when temperature was down to minus 20 degrees Celsius (minus 4 degrees Farenheit), to lick the rail and got her tongue stuck to it by the frost. Alerted by her other daughters, Marija came to Zounia’s rescue with a teapot full of boiling water. Zounia swore to herself that she would never try that experiment ever again...

 The snow did not prevent children from going to school either, walking or riding the sledge driven by their father. Usually class was held only in the morning, so as to allow children to go home before dark. In summertime, this free afternoon was spent helping parents in the fields or at the farm, but also to practice sports. Apart from swimming in the Niemen River, basket-ball had become popular since the time when Canadians of Lithuanian background had imported it into the country. In a few years, the national Lithuanian men’s and women’s teams had won the European championships (the Soviet Union benefited from that expertise later). The smallest school had its club and organised tournaments. Zounia took part in them with enthusiasm.

 

The national Lithuanian men’s team, European basket-ball champion in 1937 and 1939

For Zounia, studies were never considered as a chore. She was always ahead of her class, having started primary school while already being able to read. Reading was and always remained a passion for her. Thanks to the well-equipped city library in Alytus, she discovered all sorts of literature: from the adventures of doctor Dolittle, translated from English, to the famous French authors. She read all Alexandre Dumas (whose Count of Monte Cristo she loved), Victor Hugo, or Balzac. She also liked the Russian or Polish classic writers. Among those was the romantic poet Adam Mickiewicz, claimed as a national author by Poland although he was born in Lithuania, whose landscapes he celebrated and which he considered as his motherland. The family house was lit with petrol lamps. When everyone was asleep, Zounia refused to give up reading and sat by the window to catch the last moon rays.

 

 

Zounia  (under arrow) and her class at the Alytus high school (1935)

 

Zounia (under arrow) and her class at the Alytus high school (1936)
 
 
 
 
Zounia in her high school uniform near the birch tree in the backyard (1938) 


At the Alytus high school, where she studied from 1932 to 1940, Zounia began to learn German and French. She thus added those languages to her native Lithuanian and Polish, but also to Russian, that everyone around her understood, not only because of the Slavic origin common with Polish but also because of the historical and geographical proximity with the big neighbour. This knowledge of languages turned out to be quite helpful to her later in her life. French fascinated her more especially. She was not turned away by its difficulty, even if her teacher used to say that the French wrote “Constantinople” but pronounced it “Honolulu”… It remained the language of a country that she dreamed of in her readings, and thanks to which she could access a whole cultural heritage. She listened with religious attention her History teacher who depicted Napoleon’s heroism in the conquest of Russia, as well as the assistance brought to the French leader by the Polish-Lithuanian officers during the Russian campaign, mostly after the 1812 restoration by the French Emperor of the Lithuanian Provisional Government, its first rebirth since the partition of the country in 1795 between Russia, Austria and Prussia.

Arrival of the War

Zounia did not know about war only in History books. She would suffer from it physically herself. While she was finishing her penultimate year of high school, and was still uninformed as most of her countrymen and the world, two ruthless dictators were plotting to crush her country again. Already in March 1939, Hitler had forced Lithuania to “return” to the German Reich the area and the port of Klaipėda (Memel) on the Baltic Sea, because of its German population. On 23 August 1939, he concluded his infamous Pact (“Molotov-Ribbentrop”) with Stalin, officially a non-aggression treaty, but with secret clauses stipulating, among others, the sharing of Poland and respective “influence zones”. In the first draft, Lithuania was included into the German sphere. After Germany attacked Poland on 1st September 1939, followed by the Soviet Union on 17 September, the USSR obtained, as compensation for Polish territories occupied by Germany, that Lithuania be finally incorporated, as the two other Baltic countries, Latvia and Estonia, into the Soviet sphere. On 10 October, Stalin imposed to the Lithuanian government a “Treaty of Mutual Assistance” providing for the stationing of Soviet forces on the Lithuanian territory in exchange for a Soviet guarantee of the defence of its integrity against any aggression as well as the return of Vilnius to Lithuania. The former capital city had indeed been militarily reconquered by Lithuania during the German offensive on Poland. Among the bases where Soviet troops would be stationed was Alytus.

 

Lithuanian President Antanas Smetona, who had come back to power in 1926 thanks to a coup d’État, had put in place an authoritarian régime, which had allowed him to be re-elected in 1931 and 1938. The Communist Party, the main opposition force, was banned. With the support of Moscow, it organised demonstrations, while on 15 June 1940 Stalin launched an ultimatum: under the pretext of the alleged kidnapping of Soviet soldiers, and accusing Lithuania of violating the Treaty of Mutual Assistance, he demanded that a new government, less hostile to Moscow, be appointed. Although the Lithuanian authorities bowed to that demand, he ordered 150,000 Soviet troops to take the control of the country. Rapidly, the Communists organised rigged elections by eliminating their opponents, and took over Parliament. One of their first decisions, on 21st July, was to request that the USSR incorporate Lithuania, which was done on 3rd August, less than a year after the sinister Pact was signed. The two other Baltic republics, Latvia and Estonia, followed the same fate.

 

 

Zounia (centre) in the wheat fields with her sisters Stefka (left) and Jadvyga (right), between the mother of her friend Romas (left) and her mother (right) in 1940

  

Of course, Lithuania had recovered its historical capital, Vilnius. But at what cost! Forced and brutal Sovietization of the country pushed many Lithuanian people to flee to the West (begining with President Smetona himself). But the Soviets also organised the mass deportation of Lithuanians to Siberia, and thousands of political prisoners were killed. In Zounia’s family village, as everywhere else, the population saw Soviet soldiers, exhausted and starving, loot farms and houses, confiscate the cattle and often rape women. Zounia’s father, having lost to the Soviets the family’s meagre sources of revenue, went fishing everyday in the river to feed his wife and children. The church was closed down and the mayor replaced with an apparachik. Young people from the region joined the groups of partisans hiding in the forest. The Soviets began to apply their programme of confiscation and “collectivization” of the land, whose owners, like the intelligentsia, were sent to the Gulag. This is when Hitler broke the Pact with Stalin and launched his army against the Soviet Union, on 22 June 1941, two days after Zounia celebrated her eighteen’s birthday. Although German forces replaced the Soviets overnight, Lithuania clinged to the hope of her restored independence for a few months. The nationalist government was indeed reinstated, but it was rapidly overwhelmed, and Lithuania became a province of the Reichskommissariat Ostland.

 

 

German soldiers near the Monument to Independence in Ukmergė (near Vilnius) in the summer of 1941

 

The story of one of Zounia’s childhood friends, Romas Sazenis, illustrates well how thousands of Lithuanian families found themselves torn apart between the Soviet rock and the German hard place. The families of Zounia and Romas had known each other for a long time: they often spent part of the summer together, sharing their time between field activities and swimming in the river. Zounia and Romas were friends but never became more than this to each other. Zounia was also friends with Romas’s brother, Jurgis, and their twin cousins Nata and Aldona Ciudiskis. Romas’s father had left home shortly after the boy’s birth and taken refuge in Leningrad. Romas, at the age of 15, had built himself a wooden hut by the forest, where he lived with his mother, brother, grandmother and grandaunt. In 1939, when the war broke out, he enlisted in the Lithuanian army, hoping to be able to defend his country. He was only 17 and had lied in order to be admitted. When the USSR annexed Lithuania in 1940, he was forced to continue serving in the Red Army. When, one year later, the Germans took over the country, he deserted. He went to hide in the forest but was soon arrested by the Gestapo. He was forcefully reintegrated in the Lithuanian auxiliary units that the Nazis had established to fight the Soviet enemy. In July 1944, when the German army began to retreat because of the Soviet counter-offensive, he was evacuated to Lübeck, the German port on the Baltic Sea. This is where, when the war was over, he met his future wife, Marija Masanauskaité, who was searching her brother, Jonas. After they got married, they emigrated to Australia in 1948 in order to get as far away as possible from this ruined Europe. Much later, through one of his cousins, Leonas, the twin sisters’ brother, Romas, managed to locate Zounia and re-establish contact with her.

 

Zounia and Romas with his brother Jurgis (centre) and their cousins in 1939

 

 Zounia with Jurgis and his cousins (1939)

 

After she graduated from the Alytus high school in 1940, Zounia was admitted to the Kaunas Teaching School to become a schoolteacher. After one year’s training she was already considered capable of teaching, and she was sent to the village of Gudakiemis near Merkiné, south of Alytus, on the Niemen River banks. On her classroom benches, children of all ages were sitting, and Zounia had to adapt her teaching to their age group and degree of knowledge. Teachers could only use the Lithuanian language and were not allowed any criticism about the German occupation. Aware of the terror imposed by the Nazis, who threatened not only guilty teachers but also innocent children with the harshest form of retaliation, most teachers behaved cautiously.

Soon after the Soviet invasion, groups of anti-Soviet resistance fighters had been organised, some initially under the leadership of the Lithuanian Ambassador in Berlin. The anti-Russian uprising triggered by the German offensive inflated their ranks. Thus, the underground was able to take over all the key sites evacuated by the Soviets in Kaunas, and the Wehrmacht could take control of them without firing a single shot. However, many resistance fighters felt betrayed by the Nazis and rapidly joined the groups of partisans who were fighting against the German occupiers. Even in isolated villages such as Zounia’s, people heard the news about the massacres and the bloodshed in the country. Zounia’s family itself had fled from the village soon after the invasion. They had lived in hiding for several weeks in the forest, and then carefully walked back to the village, discovering the family house looted and devastated.

The Soviet troops fleeing from the German offensive had summarily executed hundreds of political prisoners and civilians. Later, Soviet partisans came back, with Ukrainians and Bielorussians, to fight for the return of Lithuania into the Soviet Union. The nationalist Polish Army (Armija Krajowa –AK–) was also fighting in the area of Vilnius to recover the city, and did not hesitate to attack civilians. Some Lithuanians also enlisted in the auxiliary forces established by the Nazis and took part in the pogroms against the Jews from Kaunas and Vilnius, known in the Diaspora as the “Jerusalem of the North”. During the war, the 200,000 Jews of Lithuania were sent to death, on the spot or in the camps. Other Lithuanians, unfortunately less numerous, had rescued Jews from extermination and became recognized later as “Righteous.”

After teaching for a year, Zounia decided to start studying again. She had acquired a good knowledge of German, which was useful in everyday life and which she hoped to put to use later. This is why she registered in 1942 at the University of Vilnius to major in German. As minor studies, she continued to learn French and Russian. Students were grateful to their former Minister of Education, who had managed until then to preserve higher education from Nazification. They felt encouraged to conduct some resistance activities. It was out of the question to launch military operations against occupation forces: leaders of resistance groups prohibited this in order to avoid giving any advantage to the former Soviet occupier. Their main contribution to the national struggle consisted in writing, printing and circulating underground publications.

Underground press played an irreplaceable role to unify national resistance. It spread vital information, by-passing the censorship that controlled all the country’s newspapers. Those home-made sheets gave many Lithuanians the chance to dodge the Nazi attempts to mobilise youth and the workforce in German Army units sent to the Eastern front or arms factories in the West. Later, this experience appeared useful to Lithuania in its resistance against the second Soviet occupation.

Zounia’s schoolmates typed and made underground newspapers on printing presses hidden in dark cellars, carried the publications in their satchels, and spent nights sliding them under doors or into mailboxes, riding their bicycles in the shadow.

 

Some titles of underground press during the Nazi occupation

The Deportation to East Prussia

In spite of their enthusiasm and their determination, the young resistance fighters did not take any chances. They knew all about the occupiers' brutality, and tried to avoid at any cost arrests which could have led to torture, jailing or execution. Above all, they feared to be forced to betray their networks and weaken countrywide resistance. In early 1943, after the Nazi defeat in Stalingrad, German losses on the Eastern front brought the Nazis to redouble their efforts in the Baltic countries, including in Lithuania, to recruit young soldiers and forced labour for the war industry. The Gestapo and the SS began mass arrests for that purpose, in particular in and around higher education institutions, which were closed down.


Zounia in Kaunas in 1943

In Kaunas, thanks to a family friend, Mrs. Pazeniené, who was her landlady, Zounia had found a job as a translater of German language in order to pay for her studies and living expenses. Indeed, her father's meager resources hardly sufficed to feed the rest of the family. She heard every day more news about the Nazi mass arrests, but also on the progress made by the Soviet troops and the brutal treatment reserved by the Red Army for those it considered as traitors and collaborators. It was well known that, when the Soviet forces retreated in June 1941, several thousand Soviet soldiers had been killed by the Lithuanian partisans. Ferocious reprisals were expected against Lithuania in case the Soviets returned. At the end of 1943, the Red Army was about to recover Kiev and Smolensk, and in January 1944 it would cross the 1939 Polish border.

Fearing to be arrested or even executed by the Soviets for having helped the Nazi occupier in translating its legislation in Lithuanian, Zounia decided in April 1943 to flee to Germany. Perhaps she hoped to escape from there and reach a free country. She never explained why she took such a decision, and no one will ever know. She left her job and headed for neighbouring East Prussia, south-west of Lithuania. That province of the Reich was comprised of the historical ark made of the territories between Memel (Klaipeda) and Danzig (Gdańsk) with Königsberg in the middle. Her hope was that, thanks to her knowledge of the German language, she could easily merge with the local population and remain unnoticed.She sent a photo to her parents to reassure them.

 

 

 Zounia in Usedom (Germany) in April 1943

This hope rapidly vanished: on 25 April 1943, she was arrested by the Gestapo and suspected of resistance or espionnage activities, precisely because she could speak so many languages. She tried to protest, during the long interrogation sessions, that she always abided by the law of the German occupiers and never conducted any political activities, but in vain. She was thrown into a military truck together with other women and sent to a forced labour camp in Pomerania, on the island of Usedom (Uznam in Polish). The camp was close to Peenemünde, where Nazi engineer Wernher von Braun had his famous V1 and V2 missiles built by thousands of forced labourers, and to Swinemünde, where a naval base was operating. Several camps spread over the island were used to provide workforce for those installations and the nearby armament factories.

In early morning, the Zwangarbeitern (Ukrainians, Poles, Russians, Bielorussians, Balts, in majority young women) would wait in the cold or rain for the rollcall, and then walked to the factory, escorted by the SS and their dogs. Zounia heard that, until the summer of 1943, many Jews were among the forced labour force, but that, after their transfer to the death camps, the Nazis had decided to replace them with non-Jewish workers from the occupied territoires. In the factory, only the guards and the the foremen were German, and only spoke their language. On several occasions, Zounia felt happy that she had learned that language to understand their orders and translate them to her workmates in Lithuanian, Polish or Russian. 

 

 Women in a Nazi forced labour camp (Photo AP)

The food ration of the inmates was hardly sufficient to be maintained alive and in working condition. Under Zounia's eyes, many of her comrades died of malnutrition or typhus; others were executed for sabotage or for attempted evasion. Some women went as far as cutting off fingers in the hope of being sent back home. Few were spared.

In August of 1943 the Allied forces had began bombing the construction and launching sites of the V1 and V2 rockets, named by the Nazis "weapons of vengeance", which spread terror in London. The Allied bombings led the Nazis to transfer some installations into underground sites in Central Germany and Poland. But Allied aviation continued its raids on East Prussia in 1944, attempting to destroy the armaments factories to weaken the German war machine. The forced labourers were obliged to dig pits and galleries to bury the production facilities. Several parts of the camp Zounia was working were destroyed by Allied bombs, causing many casualties among the inmates.

In the camp, Zounia heard about the Normandie-Niemen air squadron, composed in 1942 by French pilots sent by General De Gaulle to bring assistance to the Soviet Air Force. It was in July 1944 that the group received from Stalin the name of the Niemen River, after crossing it and contributing to the German defeat in Lithuania. Among the pilots was Roger Sauvage, a Frenchman from the West Indian island of Martinique, whose dark skin surprised many Russians or Lithuanians. Zounia heard about this much later from her own relatives, Sauvage fell in love with a young Lithuanian woman from the Alytus area during his stay with the squadron. From this love story a child was born, a mixed-coloured girl who always appeared conspicuous amidst a clear-skin population.

 

The French pilots from the Normandie-Niemen air squadron fighting with the Soviets

 

 

French pilot Roger Sauvage

 

Apart from Allied threat from the air, the Nazis were facing the growing rumour of the advance of the Soviet forces, which spread terror among the German military and civilians while boosting hope among the inmates, already enthused by the news of the Allied landing in Normandy in June 1944. The name of a Russian general, Piotr Bagration, killed during the battle of Borodino in 1812 by Napoleon's army, was given to this unprecedented Soviet military operation. By July of 1944, the Red Army effectively returned to Lithuania. In the autumn of 1944, the three Baltic countries were reintegrated into the Soviet Union. The Baltic plains were used in October 1944 as a springboard by the Soviet forces under the command of General Hovhannes Bagramyan for their blitz offensive, combined with that of the divisions led by General Ivan Chernyakhovsky and Marshal Konstantin Rokossovksy, which rolled into Poland and East Prussia. But the resistance of the German forces and the exhaustion of the Red Army delayed the final offensive to January of 1945. It is only then that the Soviet forces encircled the German troops, before reaching Danzig in March and Königsberg in April 1945, which opened for them the road to Berlin.

Zounia's labour camp was thus liberated by the Red Army in the spring of 1945. Despite the joy of deliverance, the inmates, especially the women, feared the contact with the Russian soldiers, whose reputation as rapists and looters had already spread like gunpowder. A young Russian officer by the name of Alexandre Solzhenitsyn, while fighting in East Prussia, had, in a private letter, criticised the Soviet commanders' complacency towards this barbarian behaviour; this reaction led him to be sentenced to eight years of detention in a labour camp in Siberia for his "attitude favourable to the enemy". As for Wernher von Braun, he had preferred to surrender to the Americans rather than to risk his life in the hands of the Soviets; a few years later, he became a US citizen and the father of the American space programme.

 

The Convoy to France

Because she could speak Russian, Zounia avoided the worst for herself, but could not rescue many of her comrades. Above all, she was gratified by the luck of her life. She helped a team from the International Red Cross who was inspecting a camp for prisoners of war camp nearby, and came to supervise the evacuation of the labour camp. Among the liberated prisoners of war, she met a French pilot. She was happy to speak the language that she had learned but had no opportunity to practice. The pilot advised her to follow him in a convoy of the Red Cross. As several inmates from the Baltic countries, who feared to be repatriated to the Soviet Union, she put herself under the protection of the Red Cross, and declared that she was born in Wilno, which was Polish at the time of her birth. As a consequence, she attributed to herself the Polish citizenship. Indeed, the rumour was already spreading that, in accordance with the accords signed in Yalta by the Allies, the citizens of the Soviet Union were automatically repatriated thereto, whether they agreed to it or not. The information about the mass persecution and deportation of Balts, accused by the Soviets of being collaborators, "kulaks", or capitalists, had also reached East Prussia. Such deportation continued for a long time after the war. Indeed, as late as in 1951, Zounia's sister Veronika, married to a farmer who had inherited 28 hectares of land, was arrested, while all the family assets were confiscated. A convoy took her away to Siberia with her husband, their son aged two and a half, and their daughter Rita, aged three months. Her sister Stefka, having heard the news, rushed after the convoy, and shouted to the Soviet soldiers that they were taking her own daughter by mistake. She thus could rescue her from the Gulag, and gave her to her own mother, Rita's grandmother, to raise her. Zounia heard it much later when, thanks to the "thaw" promoted by Khrushchev, her sister and brother-in-law were released and repatriated to Lithuania, discovering their daughter aged seven, who never wanted to join them and stayed with her grandmother. As for the partisans who were continuing the armed struggle against the Soviet occupation, they were definitively eliminated by the KGB and the Red Army only in 1953.

 

 Lithuanian anti-Soviet partisans in 1947

Zounia remembered that, in her family, there was mention, before the war, of a cousin from the maternal branch (thus of Polish descent), whose parents had emigrated to Great Britain at the beginning of the century, and was old enough to serve in the British Army. Zounia asked the Red Cross to help her locate him in order that she could join him in Europe. The French pilot, posing as her “fiancé”, provided her with yet an additional pretext. She was told that the best way to find out was to go to Paris, where the Allied forces probably had useful information about this cousin. For that purpose, the Red Cross offered to put her aboard a sea convoy repatriating former allied prisoners of war from Odessa in Ukraine. Indeed, the Allies had agreed in Yalta to use that point of transit in the East rather than the shorter route through Germany, still affected by combat operations and where most of the infrastructure had been destroyed.

Then a long march towards freedom and her destiny began for Zounia. Weakened by two years of malnutrition and forced labour, she was taken in a sanitary convoy to Berlin, where Nazi Germany had capitulated on 8 May 1945. She walked with the other members of the convoy through the smoking ruins of the former capital of the defeated Reich. She still could see some corpses of civilians and soldiers laying on the ground, and old women wondering and searching for some food. With the other refugees, she spent a few days in a camp for "displaced persons", where she could hear all the languages of the world spoken. Then, together with other refugees escorted by Allied soldiers, she took a train which rallied Odessa in three days. During a stop in the town of Lutsk in Western Ukraine (a long time ago under Lithuanian and then Polish sovereignty), she wrote a postcard to her parents, with the same certainty of its delivery as if she had sent a message in a bottle at sea. However, the message did reach her family, reassuring it about her fate, without allowing any communication with her.

In the Ukrainian port of the Black Sea, there was a surrealistic atmosphere. Crowds were converging there from everywhere, controlled by Soviet soldiers. Allied representatives were trying to obtain information on the former prisoners of war of their nationality whom they were attempting to locate and send to Italy, France, or England. German prisoners of war were escorted by the Soviets to detention camps where many of them would end their lives. Ukrainian and Russian civilians were soliciting foreigners for money or jobs. Odessa had been liberated by the Red Army almost a year before, but misery was everywhere. Zounia remembered several scenes of Eisenstein's film The Battleship Potemkin, that she had watched at her university movie club, especially when she saw the spectacular staircase linking the historical centre of the city to the harbour.

 

 The grand staircase of Odessa nowadays

The voyage, on an old cargo ship turned into a floating hospital, was long and painful, despite the care given by the Red Cross nurses and the food rations provided by the International Organisation for Refugees (IOR). Zounia’s only experience in sailing until then was crossing the quiet Niemen River on a row boat. She spent most of the voyage lying on her berth, trying to forget about her sea sickness. She did not even go out on the deck to watch the shores of the Bosphorus and the minarets of Istanbul. Eventually, after a week she thought would never end, she stood up to admire the landing in Marseille. Suddenly memories of her readings of Alexandre Dumas came to her mind, with the Château d’If fortress where the Count of Monte Cristo was a prisoner, as she had been herself. She had been far from imagining, as a young adolescent, that her destiny would lead her to that mythical place. She did not know either that, by an amazing coincidence, her distant ancestor, poet Adam Naruszewicz, had translated from French into Polish a poem attributed to Voltaire (but in fact written by the Perpetual Secretary of the Marseille Academy, a Monsieur de Saint-Didier), and entitled The Marseillais and the Lion

Dazzled by the southern light and the whiteness of the rocky hills surrounding the harbour, as if the Mediterranean Sea was a jewel box, she turned her eyes to the highest point of the city: the Byzantine tower of the Our Lady of the Guard church, topped with the golden statue of the Holy Virgin. She burst into tears in saying a thanksgiving prayer, as generations of sailors rescued from storms or mothers grateful for their children’s cure had done before her.

 

The entrance of the Old Harbour of Marseille in 1945 with the remaining half of the transfer bridge bombed by the Nazis in 1994

 

 

The Quay of the Belgians in 1945

Marseille, in 1945, was slowly recovering from the war, one year after its liberation. The harbour was swarming with mixed crowds of refugees, former prisoners or demobilized soldiers. Other French soldiers were preparing already to board ships to Indochina for a new war. The city had paid a high price to Occupation: the old neighbourhoods surrounding the Old Harbour had been blown off by the Nazis and the Vichy régime, under the pretext that they sheltered resistance fighters and Communists. What was left of the aerial transfer bridge across the Old Harbour, also destroyed by the Germans, was only a pile of rusting metal. Outside the centre of the town, a Swiss architect named Le Corbusier was about to start a revolutionary housing project later nicknamed as “the fool’s house”.

Even if she was surprised every minute, having never lived in a big city, Zounia immediately felt comfortable in this new environment under the dazzling sunshine. She loved the joviality of those French people speaking their language with a singing accent, pronouncing all syllables slowly, and thus facilitating her understanding. After a few days, she was no longer astonished of crossing in the streets the first Black men she ever saw, or hearing other languages than French, such as Arabic, Armenian, Italian or Spanish. In this Tower of Babel, she was proud to display her political refugee identity card every time she was asked to show her documents. The monumental staircase of the Saint-Charles railway station and the crowd roaming there reminded her of those in Odessa.

 

 The Marseille Saint-Charles railway station staircase

During a medical consultation at a Red-Cross clinic, she was told that her anaemia was worrying: indeed she only weighed forty kilos (80 pounds), despite having begun a normal diet again. She was sent to a convalescence home near Paris, at Le Vésinet. She went unwillingly, sad to leave the blue sky and clear light of the Provence. Her regret was even greater when she discovered the grey sky and the cold rain of the Paris region, hardly compensated by her marvel at the sites and monuments of France’s capital city.

Since one of the reasons of her trip to France was the expectation to find her British cousin, Zounia went to ask the research services of the Red Cross for information. She was told that no data about that cousin was available, but that an American officer had sought to contact him through the Red Cross. She accepted with excitement the offer to meet this American. He was in fact another cousin of Zounia’s, the son of her mother’s sister who had emigrated to the United States at the beginning of the twentieth century. Walter Sczudlo was his name, and he was born on US soil in 1907; at the beginning of the war he had enlisted in the US Army. Since he was from the Polish branch of Zounia’s maternal family, he could speak with her in Polish, a language that he spoke at home when his parents were still alive. The latter, when arriving in America, had simplified their name from Szczudło (meaning “crutch”), and pronounced it as “Skudlo”. So happy to find his young cousin, and without hesitation, Walter offered her to take her with him to the US where she could settle. He just needed to take care of the paperwork for her to get her visa, but this could take some time.

Meanwhile, Zounia spent at Le Vésinet a few months recovering and returning to a size and weight more in line with the Red Cross standards. She seized this opportunity to take French lessons to improve her conversation skills, and also some training in accounting in order to facilitate her future employment. Walter had to return to the United States before obtaining a visa for her, but he promised to keep trying back home. Zounia’s boredom came suddenly to an end when her doctor told her that she could leave the Vésinet home to return to Marseille. A room had been found for her at the workshop of a lady painter who was searching for young female models.

A New Life in Marseille

Finding herself again with pleasure in the animated and noisy atmosphere of the big Mediterranean city, Zounia settled with two other young refugees at Madame Coulon’s workshop, located just above the Rive-Neuve Quay, in the heart of the Old Harbour. The artist land-lady, née Hélène Galanis, the heir of a rich Greek family, had in fact hired her to keep her company because she feared loneliness. Between posing sessions, Zounia admired the ballet of fishing boats and yachts sailing in and out of the harbour, hailing on their way the blackened fortress of the medieval Saint-Victor church, the oldest in France, and the neo-classical building of the City Hall turning pink in the sunset. Thanks to the help of the Social Service for Refugees, Zounia did not wait long to find a job as an accountant in a factory making leather out of animal skins. She would ride a bus to the factory located in the suburbs, and, at the beginning, the smell of the nearby tannery made her sick. Then she got used to it and stopped noticing it. There she met one of the other accountants, Raymonde Hardy, engaged to a young cadet in the gendarmerie, Lucien (“Lulu”) Eudeline. They were her first French friends, who introduced her into the Marseille society.

 

The Marseille City Hall (built in 1666-1673 for Louis XIV) seen from the Rive-Neuve Quay nowadays

To her workshop Madame Coulon liked to invite young people with whom she could have some conversation, but also ensured that her models did not get bored and discovered the cultural life, if not the social life of the city. One of her frequent visitors, Henri Wescher, a tall, red-haired boy, worked with the Ricard anis liquor company making the famous pastis. One evening he took along a childhood friend of his, Christian Finaud, who was wearing a long coat and wide trousers according to the post-war “zazou” fashion. Zounia was immediately seduced by his blue eyes, his lion-like hairdo imitating movie star Jean Marais, and his thin moustache à la Clark Gable. The young couples went dancing be-bop and jitter-bug in a cellar comparable to those in Saint-Germain-des-Prés, where writer, musician and singer Boris Vian played the trumpet. During this dating period, called by the Marseille people “frequenting”, Zounia mentioned her grandmother to Christian, and revealed that she had learned how to read the cards from her. As a good sceptical Cartesian, Christian refused that she predict an unverifiable future, but rather asked her to read through his past. And the cards spoke: they mentioned an absent father (his parents were indeed divorced); they referred to a great journey (Christian had indeed travelled to Finland just after the war and stayed there for a few weeks, logging and floating boat, living with the local people, and also to Czechoslovakia). The rational Frenchman was disconcerted, and soon understood that he had fallen in love with the pretty refugee from a cold country.

One day, Christian, proud to show his native city around to Zounia, walked with her to Our Lady of the Guard church. Made breathless by the ascent and the beauty of the panorama at her feet, she prayed in the church, surrounded by the scent of the candles and incense. She was moved to see so many thanksgiving plaques or painting on the walls and model ships hanging from the ceiling as signs of naïve gratitude from the faithful who felt protected by the “Good Mother”. Christian came across the young principal of the basilica, Father Philip, who had been his teacher at the Sacred-Heart School. The priest launched a warning to Christian’s fiancée: “You can’t imagine how naughty he can be…” Walking down the winding streets, they stopped in front of a restored tank named “Joan of Arc”, which had contributed to the liberation of Marseille, in particular the Our Lady hill, where German soldiers were resisting the final assault in August of 1944. Christian described that scene in which he had taken part, with a Parabellum gun and his “FFI” (Free French) armband, along with the other resistance fighters. Later, each time they went back to the “Virgin Mary” with their family, they proudly showed this historic place to their children. In 1947, a young Polish theology student travelling from Rome, and whose mother was also Lithuanian, signed the guest book of the basilica: his name was Karol Wojtyła and he would become the Pope some thirty years later.

The wrecked “Joan of Arc” tank near Our Lady of the Guard in August of 1944

Then came the time for introducing Zounia to Christian’s mother. Claire Finaud lived on Sebastopol Square in the neighbourhood called Five Avenues (she kept saying “The Four Ways”, a name dating from before the post-war urban renovation works). Her flat was on the ground floor of a four-story building inherited from her father, an engineer who had constructed the railway between Marseille and the Alps. She had dreamt that her single son, whom she had raised alone, would marry a middle-class girl from among his schoolmates of the Law School in Aix-en-Provence. This is why it took her some time to admit this foreigner from a distant country, whom she saw as coming from a peasant background, and suspected of wanting to spoil her from her assets and give them to God knows which “Gypsy tribe”. Claire had been a nurse during World War I, and this is how she had met a soldier wounded at Verdun whom she eventually married. Georges, her husband, was younger than her (he had lied about his age in order to enlist in the Class of ‘16), and he dreamed of an artist’s life. Claire had studied at the Marseille Art School with Louis Botinelly, the sculptor who was the author of several monuments of the city such as the allegoric statues of the Saint-Charles station staircase representing the colonies. Georges, a writer and a journalist, published several books or literary journals illustrated by woodprints made by his wife. He mingled with the celebrities of the South of France, among whom writer Marcel Pagnol, who was a childhood friend, and he often travelled to the French capital. Claire sold some of her paintings, of a classical, pre-impressionistic style, showing Provence landscapes or Marseille street scenes. Fortunately, the revenue from renting out flats in her building gave her financial comfort, without necessarily making her rich. This was not ambitious enough for Georges, who left the family home when their son Christian was six to live an agitated Parisian life with women Claire called his “hookers”. When he learned from his son about his plan to marry Zounia, Georges did not approve of it more than his ex-wife. He wrote to his own mother that he did not see "with a favourable eye that union with a Pole who does not have the same mentality as all of us". Such a form of racism later seemed all the more paradoxical than Georges then met and ended his life with a Turkish woman...

Claire never called Zounia by that name. She thought it sounded too much like the name given by Christian to his young German shepherd female dog: Xénia. She preferred to call her “Vladia”, which she considered as more appropriate. Zounia tried by all means to gain Claire’s benevolence, but she often displayed naivety or awkwardness. During the official engagement lunch at home, when she wanted to uncork the champagne bottle, Christian, poking his friend Henri, told her in German (unspoken by his mother), “Zum Bild!”, hoping that the cork would damage one of Claire’s paintings that he hated. Zounia loudly wondered in French: “Why should I aim at the painting?”, causing her future mother-in-law’s wrath.

Several days later came a letter from cousin Walter, inviting Zounia to join him in the United States, where her political refugee visa had been arranged. Zounia thanked him for his efforts, but explained that she had made her choice: she now had a good reason for staying in Marseille, where she had started her new life. The wedding was celebrated in December 1950 at Saint-Michael’s parish church, which would later host the children’s christening, first communion and wedding, until Zounia’s last sacrament. At the City Hall, Zounia retained her “reconstituted” civil registration (thanks to the complacent testimony of her husband’s friends) according to which she was born in Wilno, Poland, thus of Polish citizenship. She could therefore be automatically naturalized French (unlike the wives of French men having Soviet citizenship). This “holy lie”, as Christian said, had already saved her life; it now gave her a second homeland.

 

Saint-Michael’s church nowadays

For their honeymoon, Christian and Zounia shared with their friend Henri Wescher and his fiancée Françoise a pilgrimage to Rome aboard an old Ricard delivery van, which smelled pastis and broke down several times. In the Eternal City, after the Weschers' wedding, both couples benefited from an audience with Pope Pius XII, as part of the celebrations of the Holy Year which he was about to close solemnly. This period of penance and thanksgiving seemed to Zounia auspicious for her prayer of gratitude and the blessing of her newly established home. Yet she remembered that the previous Holy Year was decreed in 1933 by Pius XI, the predecessor of Pius XII, to commemorate the death of Christ, but that it had coincided with Hitler’s coming to power, the source of Europe’s scourges since then.

Back to Marseille, the couple went to seek the blessing of Our Lady of the Guard’s principal. In his preach, the priest, overwhelmed by his emotions, asked the young couple to keep their home open to their friends and neighbours, but his tongue slipped and he used the decent expression to describe a brothel (maison close)… He also encouraged them to multiply and give birth to many children of God. It did not take long before the principal’s wishes were fulfilled: a few months later, Zounia’s belly started to fill out. This did not prevent Zounia from following her husband, every Sunday, even by high winds, in long rides aboard a wooden canoe off the coast of Marseille. They had to paddle with energy, but what a reward when they could swim in the fjords’ pristine waters or lay down in the sun on the rocks of the Frioul Islands! One year after the wedding, their first-born came to life. He was named Emmanuel (meaning “God with us” in Hebrew). Actually, when the boy was born on Christmas Eve of 1951, his parents still disagreed about his name. Zounia wanted to give him the most popular Lithuanian name of her time, Zenonas (after the Greek philosopher who invented stoicism). Christian, fearing that his son would be ridiculed by the lack of culture of his countrymen, preferred a name sounding more French. On Christmas night, the child’s grandmother, attending the long midnight mass, was dozing off; she was suddenly woken up when the priest reading Matthew's Gospel turned to her and, in a wide gesture, said, “They shall call his name Emmanuel!” She saw a divine revelation there and rushed to the Joan of Arc clinic in the morning to tell the parents. Zounia and Christian felt relieved and chose the Hebrew name, widely accepted in French.

The couple’s second child Marc, was born in February 1953. As godfather, his parents asked a young professor in Medieval History of the Aix-en-Provence University, also teaching in Marseille and a parishioner of the Saint-Michael church, known for being liberal. Georges Duby would hold several years later the chair of Medieval History of the Collège de France, a prestigious academic institution, and be admitted to the French Academy. As for civil registration, Marc received only one first name: his grandmother refused to give him, according to the tradition, the name of his godfather because it was also that of her former husband.

 

 1953: Emmanuel shortly after Marc’s birth

Less than a month after Marc was born, Zounia’s home was filled with hope: Stalin had just died, turning a dark page in the history of Europe. Gradually, optimistic information filtered through from the Soviet Union. While Zounia had remained without any news from her family since her departure from Lithuania in 1943, international communications were re-established. Zounia received one day the first reply to her many undelivered and therefore unanswered letters. What a relief! She learned that her parents and sisters were alive, but that Veronika had been deported to Siberia. The Sudvajai house and a tiny plot of land were all what the Soviets had left to the family. More letters, with black-and-white photographs, described the life of the various family members, but needed to be written with caution: everyone knew that censorship was vigilant and that the few authorised letters were read line by line by the KGB. It was out of the question to take any chance and expose anyone from the family to retaliation because of Zounia’s escape to the capitalist world.

 

 

1953: Rita, Veronika’s daughter with her grandmother and her aunts Stefka (left) and Jadvyga (right), while her mother was in a camp in Siberai

 

 

The family and the cousins by the Sudvajai house after Veronika's wedding (1956)

In the early 1950s a debate took place among Christians in France: how to overcome the trauma of the war and reconstruct a normal relationship with Germany to build a new Europe? Well before the official reconciliation initiated by De Gaulle and Adenauer in 1960, benevolent groups organised exchanges between young French and German people. Christian and Zounia decided to take part in them to contribute to this movement of forgiveness. One day they went to the Saint-Charles station to greet a teenager from Hamburg allocated to them by the exchange programme. What a surprise for Zounia when she discovered his name: Zygmunt Salkauskas! He was of Lithuanian descent, his parents having emigrated to Germany as children at the end of World War I. Zounia saw another divine sign there, and some reward for her efforts. Zygmunt spent a few months in his host family, and maintained for a long time a close relationship with his foster parents.

Zounia continued to live a sporting and natural life. With some friends, she and her husband had joined the Youth Hostels Federation and the Society of Marseille Hikers, which organised hiking trips in Provence. She was initiated to mountain-climbing in the fjords (calanques) around Marseille by Gaston Rébuffat, who became famous for having climbed several difficult cliffs of this massif before the Mont-Blanc and then the Everest. It was for Zounia a true revelation, because she came from a country where the altitude of the highest summit, the hill of Juozpaine, was less than 300 metres (900 feet). In 2005, on the tenth anniversary of Rébuffat’s death, a bust to his memory was erected, as a new coincidence, on Sebastopol Square, but too late for Zounia to admire it.

 

 A cliff named after Rébuffat in the Calanques Massif (Photo Lakko RCS)

In the summertime, Christian and Zounia took their two young children take a breath of “fresh air” in the countryside or the mountains. Initially they were invited by Christian’s cousin, Germaine Cérez, to be accommodated at the family house in Banassac, near the Canourgue, in the Massif Central. This is the region where lived Christian’s paternal aunt, the widow of a former settler in Indochina, named Claire, like his mother; the latter went along well with her in spite of having divorced from her brother. The Banassac house was big enough to accommodate several cousins, and the children could play without risk in the backyard or the surroundings.


Marc and Emmanuel in Banassac (1955)

In order to change from the Massif Central, Christian and Zounia later moved for their holidays to a small former sheepfold in Céüze, above Gap, in the Alps, where they were occasionally joined another family, whose father, Paul Sempé, a pilot in the Marseille harbour, and the mother, Léonne, were militant vegetarians. The minimalist comfort of the house, without running water or heating, was to their liking, and the large white mushrooms covering the mountain fields often provided their only meals, with buckwheat cakes. One winter, Christian and Zounia decided to go to the mountain house despite the cold weather. A snow storm isolated them from the valley, and Christian had to ride a sledge down for several kilometres to get some rescue. Later, it was in Paul’s and Léonne’s country house, nested in the heart of the Sainte-Baume massif in Provence that the Finauds spent several weekends or holidays.

 

Summer of 1955: Marc and Emmanuel in Céüze

The Finaud family continued to grow: on 20 April 1955 Michaël was born, followed on 20 April 1957 by the only daughter, Béatrice. This coincidence of date two years apart remained a subject for many family jokes but appeared convenient when it meant combining birthday parties. The last child was born on 2 March 1961, and was named Christian by Zounia, not out of lack of imagination but as a tribute to her husband and her religion. In total, she had six pregnancies (including a non-viable one) in ten years. The principal of Our Lady of the Guard could be satisfied! In order to accommodate the whole tribe, the pater familias had convinced his mother to move up one floor to the flat where her sister, Mathilde, the widow of a colonial army officer, had lived. On the ground floor, he tore down partition walls and opened large reception spaces, while the children for a long time had to share two bedrooms, until he built a separate bedroom in the backyard. This green spot in the heart of the city was a real privilege, which the children benefited from as a playground. Zounia exaggerated by claiming that the only plants it hosted were the calendula (in French, souci, meaning “worry“), Ivy-leaved toadflax (in French ruine, meaning “ruin“) and the Wandering Jew (in French, misère, meaning “misery“), but she was glad to let there the dog watch the kids, always imaginative in terms of mischief. When they reached school age, they even turned a plot into a vegetable garden, which produced all kinds of lettuce and leeks. They also raised there a full animal farm: turtles, chicken, and rabbits (eventually caged in after having eaten up the whole greenery in one night). However, the comfort of the house remained rather primitive: the coal stove which heated the apartment and the water in wintertime was not lit in the summer months. Zounia then had to carry heavy buckets of heated water from the basement kitchen to the ground floor bathroom and the children were bathed together or in turns. Of course there was no dishwasher, and when friends or scroungers had shown up for dinner at the last minute, Zounia had to spent a long time by the sink. As for laundry, the washing machine had to be drawn out from a closet and plugged to the kitchen sink, and the wet clothes had to be wrung with a manual prank. When the five children were still young, Zounia would clip up to a hundred nails per week… When one child caught a disease, she put the children in one room so that they would all be ill at the same time rather than in a row. But Zounia never complained about those chores, because she had known a worse situation and she did not imagine that a housewife’s life could even be facilitated.

 

1955: Emmanuel and Marc with Michaël aged a few months

 

 1956: Michaël, Marc and Emmanuel with Zounia, grandmother Claire and aunt Mathilde

 

1957: Michaël, Emmanuel and Marc

 

1957: Marc and Michaël after Béatrice’s birth

The family life largely revolved around Saint-Michael’s parish church, which Christian and Zounia were among the most active pillars. Their home hosted many discussion and prayer meetings conducted by one of the priests belonging to the “Mission of France”, a militant group acting for a renovated Catholic Church close to the workers and the poor, which in many respects, among others by modernizing the liturgy, anticipated the Vatican II Council. With a small group of other couples acting within this movement and their families, they spent Sundays in the country or by the sea. Zounia, trained by her swimming in the Niemen River, would always encourage adults, teenagers and children to jump into the water, including in the winter. During the week, Zounia often took part in social drives in favour of the elderly or Gypsies, whom she would visit in their shanty towns. Christian and Zounia had also discovered the Italian philosopher Lanza del Vasto, a sort of European Gandhi preaching non-violence and ascetic behaviour, who founded the Community of the Arch. They spent several weeks with him and his disciples, and took part in a few demonstrations against the war in Algeria or the French government’s policy to test and manufacture the atom bomb.

More than once, Zounia fell victim to her generosity towards the people whom she assisted. For instance, she had pitied an old Russian émigré, Mrs. Toumians, who lived in a shabby room. She would buy food for her and, in order to provide her with some income while preserving her dignity, she gave her some ironing to do. One day, worried by her absence, Zounia went to her room. The door was left open but the place was empty. A neighbour told her that she had been sent to a hospital during the night. When she asked about her at the hospital, she was told that the old lady had passed away. With Christian, she then organised the funeral, buying a simple pinewood coffin for the burial in the communal grave. What a surprise a few days later: asked by the social services whether she was related to the deceased, she heard that, when they emptied the room, the social services had found stacks of dollar bills and a gold ingot under her mattress. Because there was no heir, of course all this hidden wealth went to the State.

One of the social activities of Saint-Michael’s parish church was to renovate first an abandoned village in the Alps, Les Combes, to offer a vacation site to poor families, and then an old farm in the Grenoble area in order to host a summer camp for the unprivileged children from the Marseille neighbourhood. During several seasons, Zounia, Christian and their children joined the group of enthusiastic volunteers who were doing masonry work, carrying buckets of cement, chopping beams, or laying tile. The hamlet of Cordéac, where the farm was located, dominated a cliff at the bottom of which the Drac River was flowing. When the volunteer workers went to the farm in the winter, they had to shovel the snow to clear the road for their Citroëns or Peugeots. In the spring, the steep fields were covered with strong-scented white narcissi in which the children loved to roll over. In the summer, everyone used the outside fountain to wash up, whatever the weather. During meals, the surrounding Alpine silence was broken by the noisy adults and children seated around large tables.

 

Family table at Cordéac in 1958

 

Among the volunteer workers in Cordéac was Father Pierre Gallocher, a leading figure of the Marseille Catholic community. As a priest of Saint-Michael’s parish church, he became more and more involved in the evangelization of the working class. Later he was one of the first chaplains in the Marseille prison; he founded a social counselling group for prostitutes, the Amicale du Nid, and did social work for young disabled people. He was also an experienced spelaeologist, who trained dozens of beginners to discover the hidden beauty of underground caves in the South of France, and a talented photographer, who illustrated among others several reference books about Marseille. As a writer and a journalist, he defended on many occasions the cause of peace and brotherhood. A faithful friend of Christian and Zounia’s, he accepted to be the godfather of their son Michaël. After having retired, he spent the rest of his life in the Cordéac area.

Christian and Zounia fell in love with this region, called Trièves, and looked for another house to rent in the vicinity to spend summer holidays with their family. Another farm, in a better shape but still without comfort, was offered by a peasant. Located in Lolagne, near Saint-Baudille-et-Pipet –a name that kept the children amused–, this house accommodated not only the Finaud parents and children, but also a few other families (such as the Tacussels) for several summers, and occasionally Easter holidays. As an adult, Zygmunt Salkauskas stayed there too. He liked to sleep late, and was woken up more than once startled by the loud score of Bridge Over Kwaï River played by the record player. There too, everyone would wash up at the outside fountain or in the river nearby. The toilets were in a shack in the backyard. One evening, Stina, the young Finnish au pair hired after Christian Jr’s birth, ran back home swearing and undressing: under her weight the wooden floor had broken up and she had fallen into the septic tank. She dived naked into the cold fountain while the children laughed at her.

 

 The family near Mens in the Alps in 1960

 

Stina with Christian Jr in Lolagne in 1961

In the summer, Christian would drive his family to Lolagne and returned to work in Marseille, where he was the manager of a bus company. The women and children could easily find how to share their time between walks in the forest –where Zounia taught the children how to recognize mushrooms–, swimming in the river or the public swimming pool at Mens, the nearest town, or treasure hunts with rewards to all. Emmanuel and Marc also went fishing for trout, most often by hand in water pools (which was illegal), while watching for the possible appearance of the forest warden. Emmanuel was good at it, and was never scared off by the vipers hiding by the river. He killed several of them, keeping them in bottles filled with formaldehyde.

When Christian Sr came back to pick up his family and spent a few days with them, the family car was used for rides to more distant places, for instance to the Mesnil or Luz-la-Croix-Haute passes, where everyone was sure to find raspberries and mushrooms. However the latter pass was avoided when the Tour de France was announced; indeed Christian hated the noisy crowds. One evening, the Lolagne tribes invaded the small village church in Saint-Baudille-et-Pipet to attend the concert of a male singing quartet called the Kédroff Quartet. Among the singers, mixed the Russian Orthodox repertoire with opera arias, was a young barytone, Henryk Miszewski, whose daughter, Hélène, married Marc some twenty years later. One summer, grandfather Georges Finaud, who could never see his grandchildren in Marseille because his ex-wife, out of hatred, would not let him, went to Lolagne with his second wife, Naïmée, of Turkish descent. He taught Emmanuel and Marc how to catch crayfish with round nets, but the catch did not turn out to be miraculous.

Several years later, the parents decided to take the children away from Marseille and spent a week in Lolagne between Christmas and New Year’s Eve, in spite of the harsh conditions there. Marc had the flu and stayed with his grandmother. On the family’s way back, the brakes of the Renault 16 broke down in a curve, and the vehicle rolled down into a precipice. The shock was absorbed by the luggage strapped to the rooftop, and only Emmanuel was wounded, with a broken arm. Thanks to the damages received from Renault, the parents later bought a plot of land covered with pine trees in La Ciotat, near Marseille, with the plan to build a house there. Meanwhile, the family changed places for their summer holidays, moving from Lolagne to the Mines, still close to Mens. The growing children found there new spaces to spend their energy and even learned how to ride horses with their mother, who had to give it up after a bad fall.

 Marc and Emmanuel back from fishing (Lolagne, 1961)

 

With grandfather Georges Finaud in Lolagne (1961)

With Lithuania, exchanges were regular. Almost once a month, Zounia received a letter from her mother or one of her sisters, giving details about the life of all. It had become ritual: at lunchtime, when the children were back from school, their mother would translate the letter for the benefit of all, and every child dreamed of the small wooden house and the fairy tales told by Zounia when they were small. Occasionally, Christian and Zounia prepared a package for the Lithuanian family, who suffered from the shortage of most goods. The Soviet Union accepted only to deal with selected shipping agents, most often connected to the French Communist Party. The French senders had to strictly abide by the official list of tolerated goods, write a detailed inventory, pack them in a wooden case, which would be checked and circled by the shipping agent. The actual cost of each parcel multiplied the cost of its contents by two or three due to the customs and shipping fees. But the Lithuanian family, always expressing its gratitude, did not want to appear only on the receiving side, and in its turn sent parcels to Marseille. Of course, they did not believe in the Soviet propaganda claiming that, exploited by capitalism, families in the West suffered from shortages. But they were proud to send to their French relatives gifts made by Lithuanian artists or craftsmen, such as amber jewellery, traditional neckties, leather book covers, embroidered linen tablecloths or mats. They also knew that Zounia would love the old-time porkstuff, which, strangely enough, customs let through. One day, Christian read a story in the Paris-Match weekly about the new Soviet Premier, Nikita Khrushchev, before his official visit to France. At his country dacha, the simple-looking muzhik played table tennis wearing a peasant shirt with embroideries and a round collar. Zounia’s husband asked his in-laws for the same shirt, which he received a few weeks later. He wore it often at family celebrations and costumed parties. As for Khrushchev, he visited Marseille and went, in particular, to the kindergarten that the Finaud children had gone to a few years earlier.

 

 Zounia and Christian in 1966

1967: the full Finaud family

 

The First Family Re-unification (1968)

With the relaxation of tensions initiated by the Soviet Union in the 1960s, Zounia began to hope for re-uniting with her relatives if not revisiting her homeland. It is true that, in 1964, Khrushchev was replaced by Brezhnev, less jovial. But, under De Gaulle, relations between France and the Soviet Union were good, because Moscow attempted to take advantage of De Gaulle’s distant attitude towards the United States. In early 1968, Christian considered that the time had come to visit Zounia’s relatives on the occasion of a tourist trip to Moscow. He became a member of the France-USSR Friendship League in order to accede to subsidized airfaires reserved for Communist sympathizers, and registered for the annual trip organised for the May Day celebrations. Marc, who had started learning Russian as a second foreign language at school, was the only one of the children to be invited by his father to join the trip, because he could help him with translation. Of course, he was told to keep discreet and refrain from disclosing the real purpose of the trip to the other travellers. Indeed, Zounia was still afraid that if the KGB would be informed of her return to Soviet soil, it would consider her as a citizen of the USSR and prevent her from returning to France. She also feared reprisals against her Lithuanian family. A rendez-vous was arranged with her parents and three sœurs at Hotel Ukraïna to meet in a private place away from curious eyes. But she could not resist: as soon as the Intourist bus stopped in front of the hotel, she saw her father waiting for her, and ran to hug him in tears. The Marseille tourists were too busy searching for their luggage or pretended not to see anything; in any case, none of them made any remark during the whole trip. In the cramped hotel room, the family reunited for the first time in 25 years could express their joy and emotion. Conversations were intense, mixing memories of the past and news retained because of the war or censorship. Christian tried to communicate with his in-laws, using his wife and son as translators, or speaking the few Lithuanian, Polish or Russian words that he knew, supported by the traditional Mediterranean mimics or gestures. During the day, Christian, Zounia, and Marc had to leave their relatives on their own in order to appear as genuine tourists and take part in the organised tours; their guide was a young French-speaking girl named Liudmila. After visiting the Kremlin gilded churches (turned into museums) and palaces, they attended the May Day Parade on Red Square, not far from the Lenin Mausoleum. Although it was more pompous than then, to Zounia’s memory came back the atmosphere that she had known during the first Soviet occupation of Lithuania, with slogans glorifying the Communist Party, red flags and giant portraits of Marx, Engels and Lenin in the background. Before the official demonstration of all civic and social groups, a military parade took place with nuclear missiles carried by huge trucks followed by ranks of soldiers and sailors walking like automats and shouting “Hurrah” in front of the Mausoleum. Most people did not know then, but this was the last time in its history that the USSR displayed a military parade on May Day. Indeed a few months later Soviet troops crushed the “Prague Spring” (whose leader Alexander Dubcek was now standing in the official rostrum). From then on, the military parade was reserved for the commemoration of the October Revolution on 7 November.

 

 

Zounia with her family in Moscow (May 1968)

Back in France, the Finaud family, as all French people, lived through the May 1968 riots called “Events”. Since school teachers were on strike, Marc had the time to put together the many slides taken by his father in Moscow and record on his tape recorder some comments and musical background. The slideshow was shown to many friends and parishioners from Saint-Michael’s church. Beyond their curiosity about Soviet Russia, they shared Zounia’s joy of her family reunion. Zounia learned about it much later, even if she feared it, her Lithuanian family was penalized for this encounter: as soon as she returned to Alytus, her sister Veronika was arrested and questioned by the KGB during a long week. She was asked why her sister was in France, and what Veronika had told her about life in the Soviet Union. Because she remained evasive, she lost her job and could not work again for several years.

In spite of her concern about the international tension resulting from the Soviet invasion Czechoslovakia, Zounia was happy that she had a chance to meet with her Lithuanian family again, while knowing that her future was now for ever linked to her new host country. She had told her parents and sisters all about her love for Provence and the Mediterranean Sea. She now could compete with her mother-in-law in cooking the special dishes that she had learned from her or her husband: the fish soup or bouillabaisse (with the fish she caught herself from the shores of the Frioul islands with a couple of retired neighbours who had disclosed to her all the secrets of the fishermen called pescadous); the aioli (cod fish with garlic mayonnaise and steamed vegetable), the pieds-et-paquets (pork tripes with tomato sauce), the pistou (vegetable and bean soup with basil sauce), the “headless larks” (stuffed veal rolls), the stuffed tomatoes, the eggplant gratin, the sautéed artichokes... She only remained reluctant towards seafood and shells as well as snails, that her husband had forced her to taste, and she disliked the pastis anis taste (maybe because of memories of the smell in the Ricard delivery van on her honeymoon). She now only cooked with olive oil and no longer butter or lard like in Lithuanian cuisine. But she had not forgotten that cuisine either, and occasionally cooked the traditional dishes loved by all members of the family and last-minute guests: the meatballs, the cepelinai (stuffed potato cakes), the mushrooms, the koldunai (stuffed ravioli), or šaltibarščiai (beetroot soup). Zounia also learned to celebrate the typical Provence Christmas Eve dinner, which offered many similarities with the Polish or Lithuanian traditions: the three tablecloths symbolizing the Holy Trinity, the vegetarian supper before the Midnight Mass, the thirteen desserts reminding the twelve apostles and Jesus, compared to the Polish-Lithuanian thirteen dishes.

Zounia’s passion for literature and art had not disappeared, on the contrary. She would read all French contemporary authors and let Christian initiate her to 20th-century classical music: Ravel, Debussy, Messiaen, Chabrier, Chausson, but also the Russians Prokoviev, Glazunov and Shostakovich or the Hungarian Bartok. Thanks to Zounia, in her turn, her husband discovered the poetry of Oscar Milosz (Czesław Miłosz’s cousin), the philosophy of Emmanuel Levinas, or the art history of Jurgis Baltrusaitis, all of them being born in Lithuania but having settled in France and chosen to write in French. She also communicated to him her love for the music of Mikalojus Čiurlionis, equally a symbolist painter of the end of the 19th and beginning of the 20th centuries. Among the couple’s friends was the cousin of Marseille conductor Serge Baudo, with whom they also became friends and thanks to whom they could satisfy their melomania by attending the concerts that he conducted at the Marseille Opera House or the Mozart Aix-en-Provence Festival. They also liked the score he had composed for Captain Cousteau’s film, The Silent World.

Christian with Serge Baudo (La Ciotat, 1971)

When she was reunited with her parents and sisters in Moscow, Zounia had realized that, since she did not practice the Lithuanian language often, she tended to forget some of it. So she decided to register at the University of Aix-en-Provence to follow the class of Madame Dupin, another Lithuanian married to a Frenchman, and a specialist of Indo-European languages. Zounia became famous among the young students, curious about her story and eager to know more about Lithuanian culture. More than once, she was asked to speak to the class and recall a fairy tale or childhood memories.

One day, coming back from her course, less than four years after the Moscow encounter, Zounia received a letter informing her of her father’s death. Although she was deeply affected by this loss, she found comfort in the fact that she had managed to see him again a last time. Knowing that he had died from cancer as a heavy smoker, she gave up for herself the daily pack of cigarettes that she had been smoking since the end of the war, including during her pregnancies. Now better informed of the dangers of tobacco, she considered it premature to be separated from her loved ones, but above all that her mission in spreading the Good was still unachieved.

Thus, she left one day for Lourdes to accompany sick people on a pilgrimage organised by the episcopate. In doing so, she accomplished a dream from her adolescence, since the Virgin Mary’s sanctuary was well known in Lithuania. Beyond the sufferings that she witnessed, she drew from the water of the miraculous spring a new energy to give hope to the sick ones and strengthen her own faith. She kept for a long time the flask filled with Lourdes water, which never turned corrupted or troubled, and she returned to Lourdes several times.

   

The Finaud family in 1974

The Finaud family began to expand. Emmanuel, a banker working at the Savings Bank, married Chantal Canarelli, a school teacher, in March 1977. In 1981 Michaël, a medical doctor, privately married Annouk, a nurse (whom he divorced a few years later). He was followed by Béatrice, a teacher of German language, who married Richard Bottari, a pedopsychiatrist, in 1982 (they divorced in 2010); then Marc, a diplomat, in 1985, wedded Hélène Miszewski, a press attaché of Polish descent, who had been introduced to him by his cousin Marie-France (Germaine Cérez’s daughter). Then, only Christian Jr, a journalist, remained a bachelor. Michaël remarried with Marie-Thérèse Gomis in 2008. At their respective weddings, Chantal and Béatrice wore in their hair yellow, green and red ribbons, the colours of independent Lithuania as a tribute to Zounia. But for Zounia, this return of freedom was still a dream.

 

 

March 1977: Emmanuel and Chantal’s wedding

 

December 1982: Béatrice and Richard’s wedding

January 1985: Marc and Hélène’s wedding

 

On most Sundays, the Finauds went out to spend time with the other families of the Saint-Michael’s parish “community” (such as the Bruns, Courtois, Lebiezs, Piochs, Jeanne Ouannon, etc.). For several years, Christian and Zounia hosted their friends in Auriol, in the Provence countryside, at a small house rented for nothing, where the families would share a picnic in the shade of lime trees, before attacking the cherry trees bending under the heavy fruit, or picking morels along the banks of the Huveaune River. Later, in was in Carro, near Carry-le-Rouet, that the tribes would meet, around a cabin overlooking the beach, to enjoy grilled sardines or observe the return of tuna fishermen who turned the small fishing port into a bloody pond. When the Finauds purchased the plot of land in La Ciotat, for a long time the only building there was a stone cabin, which hosted in its turn this group of joyous and noisy friends. They would begin the day by diving into the Mediterranean Sea (preferably in the winter when the beach was desert), and would only calm down once sitting at the large table, sharing the barbecued meat or the rabbit grilled on a spit, and then enjoying a siesta under the tall pine trees. Only in 1979 did the construction of the villa start, with its walls covered with the local stone, giving it a beautiful ochre colour blending with that of the walls holding the hill down to the valley and dominating the azure Mediterranean Sea. In order to ensure that teenagers would not desert the property, and to avoid the the Ciotat crowded beach, Christian decided to add a swimming pool to it, which indeed attracted all family members and their friends. Like all native Provence people, Zounia learned how to play the local ball game pétanque, winning many games in spite of her unusual way of throwing the metal balls.

 

 

 

A view of sea from the La Ciotat villa

A game of pétanque at La Ciotat (1982)

 

New Reunifications (1977-1978)

In 1977, Zounia, having always kept correspondence with her friend Romas, who had emigrated to Australia, had the joy of hosting him in Marseille on his way to the United States. With her eyes full of tears, she spent hours recalling past summers lived on the banks of the Niemen River. Christian tried his English to partake in those moments filled with emotion. On several occasions, Zounia also hosted in Marseille her American cousin Walter and his family. When the children of both families could travel, they also met with each other on many opportunities, in France or in the United States.

Christian and Zounia with Romas in Marseille in 1977

 

On that same year, Marc, who had joined the French Foreign Service, was posted to the French Consulate-General in Leningrad (USSR). In his jurisdiction was not all of Lithuania, but only its capital city, Vilnius, and he was authorised to have official contacts only with the municipal authorities of that town (like the two other Baltic capitals). This bizarre situation was the result of France’s de jure non-recognition of the Baltc States’ annexation by the Soviet Union under the Molotov-Ribbentrop Pact. In any case, in the spring of 1978, Marc could travel to Vilnius on the occasion of the wedding of a French professor, Alain Rechner, seconded to the University, with one of his students, Edita. He thus met his cousin Dana (Stefka's daughter) and discovered some of his mother’s roots by attending the celebration of Palm Sunday at the cathedral.

 

Alain and Edita Rechner’s wedding (Vilnius, 1978)

Marc and his cousin Dana in Vilnius (1978)

 

 

Palm Sunday at the cathedral in Vilnius in 1978

 The following summer, Zounia and Christian decided to organise a new rendez-vous with the Lithuanian family in Leningrad, after Marc reassured them that the risk involved was negligeable. Indeed, discreet meetings could be arranged at the hotel where Zounia’s mother, sisters, and brothers-in-law stayed. It was excluded to meet at Marc’s residence, placed under permanent surveillance by the KGB. Ten years after the Moscow encounter, emotion was still great and conversations quite lively, mixed with memories and tears. The absence of Zounia’s father’s was felt all the more harshly.

 

 

Zounia with her mother in Leningrad in 1978

Zounia with her mother and sisters in Leningrad (1978)

Getting old, Christian was put by his employer on early retirement. He thus reduced the frequency of Sunday meetings with children and friends, and preferred to live by himself at La Ciotat, sharing his time between his favourite activities: reading, writing, and woodcarving. As for Zounia, she continued her active life in Marseille: she had been recruited as part-time secretary by Saint-Michael’s church. Apart from her administrative work which allowed her to remain in contact with the parishioners, she pursued a discreet action towards sick people, the elderly, or the social misfits. More than once, she was abused by unscrupulous people who extorted a fraction of her modest salary from her. Anyhow, she usually spent the little money she made on Christmas or birthday presents for her children and grandchildren who were gradually being born and growing. At the end of her life, it was a total of thirteen birthdays that she always remembered to celebrate. She also sent money to her Lithuanian family, who still lived in a Soviet system where shortages were common. She tried to share equitably between her mother and sisters to avoid any jealousy. In Marseille, the Lithuanian community was not very large and remained discreet. Zounia mainly met regularly with an aged nun, whom she visited in her convent, or whom she hosted for tea at home. On the other hand, when he lived in Paris, Marc had joined the Lithuanian Community, led by Father Jonas Petrosius, and within which he met “historic” Lithuanians such as Richard Bačkis, who later became the Lithuanian Ambassador to France, or Petras Klimas, the son of the last ambassador of independent Lithuania (deported by the Soviets), who became the Lithuanian Consul-General in Paris. On several occasions, Zounia joined Marc and his brother Christian in Paris to attend the monthly mass of the community, followed by a brotherly meal during which the memories of the past where shared and news from Lithuania were exchanged.

In the meantime, Zounia cultivated the art of being a grandmother, and asked her grandchildren to call her Mociutė (“grandmother”). Emmanuel and Chantal were the parents of two girls, Laetitia (born in 1979) and Marianna (born in 1981); to Marc and Hélène were born Yoanna (1987) and Stanislas (1994); Béatrice and Richard gave birth to Sylvain (1983), Ludovic (1985), and Marika (1991). It was only after Zounia had passed away that Michaël and Marie-Thérèse became the parents of Olivia (2002) and Maxime (2006), in Guadeloupe where they had settled. With children dispersed throughout the world (Emmanuel in Marseille, Marc betweeen Paris and foreign postings, Michaël between Marseille and Paris, Béatrice in Nice, and Christian Jr in Paris), family reunions became more and more difficult. The last one with the whole family took place in Marseille for Christmas of 1995.

 

 

 

Zounia with Chantal, Béatrice, Laetitia and Richard at Emmanuel’s home in 1983

 

 

 
   

 

The whole family reunited for the last time at Emmanuel’s place for Christmas of 1995  (1st row left to right: Yoanna, Christian Sr, Hélène with Stanislas, Béatrice with Marika; 2nd row: Marc, Christian Jr, Marianna, Laetitia, Chantal, Emmanuel, Zounia, Michaël with Ludovic, Sylvain, and Richard)

 The First Return to Lithuania (1986)

In September of 1986, Zounia seized a new opportunity to step foot on her native land after so many years. Marc was posted since 1984 in Warsaw, Poland, with his wife Hélène. Zounia travelled to meet with them in the Polish capital city, where she spent a few days sightseeing and meeting Marc and Hélène’s friends. She also felt at home in that country that had shared some many pages of history with Lithuania. Whenever she had conversations with Hélène’s mother, Irène, who had emograted to France in the late 1950s, both argued for hours about which of the two countries dominated or civilized the other. Zounia was keen to recall that all the great Polish figures revered by their countrymen, from Mickiewicz to Pilsudski, originated from Lithuania…

 

 

September 1986 in Warsaw: Zounia near the tomb of Father Jerzy Popieluszko, chaplain of Solidarność, assassinated by the Polish Security Forces in 1984

 

Then from Warsaw they took a train for Vilnius. The voyage was tiring. Although the Lithuanian capital was only located at 400 km (248 miles) from Warsaw as the crow flies, the trip took them ten hours! Indeed, Stalin feared invasions from the West so much that, even after the Second World War, he maintained, between the USSR and the “brother nations” from the Warsaw Pact, a different rail gauge. At the border, travellers had to stay locked up in train carriages for six hours while the train was lifted and the boggies replaced. When the customs officers proceeded with their control, Zounia attempted to hide her nervousness by showing ostensibly her membership card of the France-USSR Friendship League with her passeport. But the Soviet borderguard, impressed by Marc and Hélène’s diplomatic passports, clicked his heels and gratified Zounia with a deferent salute. Meanwhile, the Lithuanians who were returning from a trip to Poland or the Poles travelling to visit relatives in Lithuania were forced to spread all the contents of their luggage on the platform and were harassed by officers in plain clothes dressed, in Zounia’s view, like Gestapo officers.

Upon arrival in Vilnius, Zounia was disappointed and worried that no one from her relatives showed up to greet her. In fact it turned out that nobody in the family had received the telegramme that she had sent to warn of her arrival, and Zounia did not have any phone number to call. In the hotel restaurant, Marc met by chance the next day an English language professor whom he had met in Vilnius while posted to Leningrad eight years earlier. He told that professor, whom he trusted, all about his mother’s dismay, and the professor went to made a couple of phone calls. He came back a little later with the good news: Zounia’s brother-in-law was located and contacted; he would bring the whole family in his car from Alytus. The new reunion could take place at the home of cousin Arvydas (Dana’s brother), who lived in Vilnius. Zounia’s sisters were busy, between two tear-filled conversations, to cook cepelinai. Hélène, who could communicate in Polish with Zounia’s family, found those Lithuanian specialties, soaked in lard, a little heavy. Then everyone went to say a thanksgiving prayer at the Dawn Gate chapel (Aušros Vartai), hosting the icon of the Virgin Mother considered as miraculous and revered by the Catholics as well as the Orthodox. Two of Zounia’s brothers-in-law offered to drive her secretly to Alytus and her native village aboard their Soviet Lada. Although the USSR under Nikolai Gorbachev had initiated a movement of glasnost (transparency) and perestroika (reconstruction), Soviet law still prohibited access by foreigners to the territories of the Baltic States outside their capitals. Zounia declined that tempting offer in spite of her brothers-in-law’s insistence. Indeed she did not want to take the risk of being arrested or to cause problems for her relatives. The departure and the separation were all the more difficult that Zounia knew, deep inside, that she would never see her old mother alive again.

 

 

Vilnius: The Dawn Gate (1986)

Vilnius: Zounia in front of the Dawn Gate with Hélène,

Stefka, her mother, and Veronika (1986)

 

 

Zounia with Hélène and her mother (1986)

Zounia between her mother and Veronika (1986)

 

In June of 1987, Zounia was escorting a group of old-age travellers to Italy. She found by chance a French newspaper that she usually never read, Le Monde. In a short news report from Agence France-Presse (AFP), she read that a French diplomat, Marc Finaud, had been arrested and beaten up by the secret police for having videotaped a demonstration of Solidarność during the visit of Pope John-Paul II in Warsaw. Zounia fainted, and later called Hélène, who was expecting to give birth to her daughter Yoanna in Paris. Hélène reassured her on the fate of her husband, at that very moment on a flight to Paris to attend the delivery. Marc told his mother later that, beyond that incident, he would always remember the Pope’s firm handshake and the deep look in the eye that the Holy Father gratified him with. If he had grasped the chance, Marc would have told him that they both shared a commonality: a Lithuanian mother.

 

 

 

Photo of John-Paul II taken by Marc in Warsaw (June 1987)

The AFP news report reproduced in Le Monde that made

Zounia faint in June 1987

 

One year later, Zounia was stabbed by the news of her mother’s death, telephoned by her sister Stefka. Of course, she had been expecting it, but she now felt as a full orphan. She was most of all bitterly sorry not to have been able to attend her mother’s funeral, in her native village still out of reach for foreigners. In addition to old age and exhaustion from a life full of sufferings, this mother, both so distant and so close, had been taken away by illness. Zounia fell ill in her turn. In 1989, she suffered from acute pancreatitis, which gave rise to the most serious concerns. She underwent emergency surgery, and was rescued, but she had to go through a long and painful convalescence which reminded her of the one she knew after the war. She had lost almost as much weight as then, and above all, she now had to follow a strict diet designed to control her diabetes. She had to give up all that she liked: porkstuff, cheese, and the “once-in-a-while-scotch” that she got used to. She only succeeded partially to abide by this discipline.

In spite of her illness, the end of 1989 was for Zounia a great moment of joy and hope: with the fall of the Berlin Wall, a new page of Europe’s history was being turned, and Zounia could dream again of returning to her native country and find freedom there. However, the total collapse of the Soviet Union had to wait until 1991, after the failed coup against Gorbachev and the dissolution of the USSR by Yeltsin. In fact, since perestroïka, the movement for the independence of Lithuania, Sąjūdis, led by musicologist Vytautas Lansbergis, felt encouraged, and it declared the “moral independence” of the country as early as 20 November 1988, and then the restoration of its full independence on 11 March 1990 after winning the first free elections since 1939. In its last totalitarian convulsive moves, the Soviet occupiers tried to oppose this evolution by force, making the last victims of repression heroes of Lithuanian independence. After the disappearance of the Soviet State, Lithuanians had to wait until 1993 to see their land totally free of the presence of Russian troops.

 



Vilnius, 11 March 1990: the Lithuanian Parliament declares independence

 

 Children playing on the fallen statue of Lenin in Vilnius (1990)

 Return to the Birthplace Fifty Years Later

To celebrate the restoration of independence, Zounia’s sisters sent her a traditional costume from the Alytus region, the same as the one she would wear as a young girl on holidays and important occasions. But it was in 1993 that Zounia’s return to her native village, Sudvajai, could at last materialize. Several friends of hers collected money to help her pay for her trip. She did not go with her husband, because, after a bad fall in La Ciotat, Christian recovered from broken verterbrae and could not travel any longer.But she was accompanied by her son Emmanuel and his family, Chantal, Laetitia and Marianna. She could, although overwhelmed by emotion, visit the old wooden family house, still maintained by her sisters, half a century after having left it, and pray on her parents’ tomb. Now she could move freely, and her brothers-in-law did not refrain from taking her to the places of her childhood and youth, the town of Alytus and its school, the former capital Kaunas and its university, and even the Baltic coast, that her mother had only discovered at the age of 70.

 

 

 

Marseille, 1990: Zounia in her national dress near an old map of Lithuania

The four sisters in front of the Sudvajai house (1993)

 The tomb of Zounia’s parents on which she could pray in 1993

Zounia  and "her" birch tree in 1993

In the summer of 1995, Zounia made a new trip back to Lithuania, this time accompanied by Beatrice and her family, who, in their turn, discovered their roots. This offered Zounia a new occasion to immerse herself into the past, but also to rejoice at the sight of the progress made by Lithuania since its return to independence. Of course, it was far from opulence, but thanks to their hard work, Lithuanians could now see their standard of living improve, enjoyed the rights recognized in democratic countries, and travelled all around the world.

 

 

 

 

 

July 1995: Béatrice with the four sisters reunited again

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 Three generations hugging the birch tree: Zounia, Béatrice, Marika 

 
 

 

 

Zounia shows Ludovic the well from which, as a child, she drew water

         

For Easter of 1997, Marc and Hélène, posted in Israel, invited Zounia to visit the Holy Land. Another one of her old dreams finally came true: walk in the footsteps of Jesus Christ and discover the deep roots of her religion. She bowed on the Holy Sepulchre in Jerusalem, prayed at the Gethsemane Garden, and meditated in the Cenacle, where the Last Supper took place. She walked the narrow streets of the Old City, crossing Ashkenazi Jews dressed like in the Lithuanian stetl of the 18th century, and mingled with headscarfed Palestinian women hurrying to the Al-Aqsa mosque. She soaked herself in the Oriental scents surrounding the cradle of the three main monotheistic religions. She was also taken to the shores of the Dead Sea, where she let herself float, and then to the Sea of Galillee and Nazareth, where she remembered many verses of the Gospel.

 

 

Easter 1997 at the Abu Gosh monastery in Jerusalem 

 

 In Nazareth with Stanislas near the stained-glass window donated by France (1997) 

 

The Last Trip to Lithuania

In July of 1998, Zounia went back to Lithuania, alone, for a last time to have her photo taken with her sisters Stefka, Jadvyga (suffering from Parkinson disease), and Veronika, in front of the birch tree planted near the family house by their father at her birth. It was still there, as solid as ever, immovable despite the wars and occupations, perfectly illustrating the strong will of the Lithuanians to live free. Zounia knew that her own health was fragile, and deep inside felt that this trip was a farewell.

 

 

The four sisters reunited for the last time near the birch tree planted by their father (Sudvajai, 1998)

The End of a Life

The year 1999 was the last one lived by Zounia. It seemed written that she would remain a woman of the 20th century and would not see the 21st. During the summer, Marc and his family spent a few days in Marseille and La Ciotat with her. The children were excited to go fishing off the Frioul Islands again.

They invited her to join them again in Israel, where there were so many sites left for her to visit. But she felt weak after several alerts caused by her diabetes rate. She declined the invitation hinting that she did not want to impose any burden on her children and grandchildren because of her state of health. She said that she had already accomplished the dreams of her life: return to her native house, pray in Rome and Lourdes, and discover the Holy Land. She also hinted that all her children could now get out on their own, and that she was not worried to leave them behind.

On Friday 1st October 1999, she returned to the Frioul Islands, off the coast of Marseille, to communicate a last time with the Mediterranean. Moved by the almost miraculous catch that the pristine waters had gratified her with, she missed the last shuttle boat, and sought the help of a private yacht owner to sail back to the Old Harbour. Thus she came back home quite late and did not have the time to cook her usual fish soup. In the night, Zounia suffered what she thought was a new stroke of acute pancreatis but turned out to be bowel obstruction caused by a tumour. Hospitalised on Saturday 2 October, she was watched on Sunday 3 October by her daughter Béatrice, who was the last member of the family to speak to her. She passed away on Monday 4 October 1999, on the saint day of St. Francis of Assisi, known for his sense of prayer and his vow of poverty, the patron saint of Nature’s and animals’ lovers. Christian, devastated, did not have the courage to cook Zounia’s last fish soup and buried the catch in the backyard, remembering how much the symbol of the fish had been dear to Jesus and the first Christians.

Zounia’s funeral took place at Saint-Michael’s church. It was attended by a large crowd not only of relatives and friends but also many anonymous visitors who had known her in the parish or benefited from her generosity. Among the most moving but simple eulogies were those of her friends Simone Brun (another pillar of the Saint-Michael’s "community"), Paule Gastinel (from the Tacussel family, who had spent several summers at Lolagne), Jeanne Ouannon and Pierre Coulomb (former companions of the Cordéac construction team). In her last will, Zounia had asked to play excerpts from Mozart’s Requiem and Jacques Brel’s song If We Only Have Love, which summarized her so well. She had also expressed the wish that the donations made on this occasion be given to the Provence-Lithuania Friendship League to fund humanitarian projects in her native country. Finally she had asked to be buried in her national dress, with the jar that she had filled with soil taken at the foot of the Sudvajai birch tree.

In her spiritual will, read at the ceremony by Béatrice and Chantal, Zounia quoted Matthew 25:35: “For I was hungry and you gave me something to eat, I was thirsty and you gave me something to drink, I was a stranger and you invited me in, I needed clothes and you clothed me, I was sick and you looked after me, I was in prison and you came to visit me." This whole programme resembled her life. She concluded it by a vibrant "Please forgive me if I have offended anyone", while it was up to all those who had made suffer or ignored her sufferings to ask for forgiveness. 

Hélène brought to her young son Stanislas, back in Israel, the birthday gift that his grandmother had already bought him, probably anticipating that her life was about to end.

 

 

Zounia’s tomb, covered with Lithuanian-coloured flowers 


Inside the funeral chapel, the drawings of Zounia’s grandchildren
 
 
 
 The hand-written spritual will of Zounia
 ==============================================================================================================
 

ZOUNIA FINAUD:

NUO NEMUNO KRANTŲ IKI VIDURŽEMIO JŪROS

Arba

Berželis iš Sudvajų

(2009)

 

Marc Finaud

(Vertimas:  Daiva Vysniauskiene)

Zounia – prancūziškas lietuviško kreipinio „Vladzunia“ trumpinys, o jos pilnas vardas - „Vlada“,  lenkiškai - “Wladyslawa“. Iš tiesų, Zounia gimė Lietuvoje, netoli Alytaus, birželio 20d 1923m, šeimoje, kurioje lietuvis tėvas turėjo lenkišką pavardę (Stanisław Naruszewicz ar lietuviškai - Stanislovas ar Stasys Naruševičius) o lenkė motina – lietuvišką pavardę (Marija Sudvautė). Zounia augo tarp šių abiejų šalių kultūrų ir dvikalbystės namuose (neskaitant Rusų bei Vokiečių) iki šešioliktojo gimtadienio, kai antrasis pasaulinis karas užgriuvo, suniokojęs jos tėvynę, Europą ir po ilgų kančių atvedęs Zounią į Prancūziją.

 

Vaikystė Lietuvoje

Zounia gimė ir augo laisvoje Lietuvoje, nepriklausomybę atkūrusioje po Pirmojo Pasaulinio karo, šalyje, kur gyvavo nostalgija didžiosios šlovės laikams, kai Didysis Kunigaikštis Vytautas valdė šiaurinę ir rytinę Europą - nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Zounios Lietuva buvo kur kas kuklesnė: nepaisant giminystės ryšių su aristokratų kilmės vyskupu-poetu Adam Naruszewicz (1733-1796), buvusiu Smolensko ir Luck vyskupu, jos tėvas Stanislovas (Stasys) buvo paprastas girininkas, prisirišęs prie savo krašto, pripratęs prie atšiauraus klimato. Zounia paveldėjo tėvo meilę gamtai, kuri paskatino vėliau ją tapti aplinkosaugininke, kai tai dar nebuvo mados reikalas. Pirmojo vaiko gimimo proga, jos tėvas pasodino kieme medį – beržą. Jis, dėl savo atsparumo žvarbiam orui, simbolizavo šiaurinę Europą.

 

Vyskupas – Poetas  Adam Naruszewicz (1733-1796)

 

  Naruszewicz šeimos karališkas titulas (19-ojo amžiaus dokumentas)

 

Šeimoje buvo kalbama, kad vienas protėvis, tarnavęs Rusijos Caro laivyne, iš Ispanijos parsigabeno gražuolę žmoną, kurios genai ilgai dominavo giminės kraujyje, taip paaiškindami lietuviams nebūdingas tamsias akis bei odą (nes tamsesni pigmentai dažniausiai nugali šviesesnius, įprastus Lietuvoje). Zounios pirmasis vaikas, Emanuelis (Emmanuel) taipogi paveldės tuos genus.

 

 

Jos mama, Marija, dirbdama ūkio darbus laukuose bei namuose, užaugino keturias dukteris: Vladislovą, vyriausiąją dukterį, Stefaniją (Stefą), Veroniką ir jaunėlę Jadvygą. Gyvenimas tekėjo ramia vaga, mediniame namelyje pamiškėje, prie Sudvajų kaimelio, iš kurio ir kilo Marijos mergautinė pavardė. Šio tolimo mažo kaimelio sodybos buvo išsidėstę ant vaizdingųjų Nemuno krantų, Alytaus apskrityje, nuo artimiausio miesto, Kauno (tuometinės sostinės) nutolusio  70km atstumu į pietus. Tiesą sakant, dabartinė sostinė Vilnius tuo metu buvo užimta lenkų, nuo 1920m ir vadinama Wilno, miesto daugumos – lenkų – pagrindu. Todėl, Lietuvos nacionalistai nuo tada uždraudė lenkų kalbą, kaip priešų kalbą mokyklose. Zouniai ir jos seserims, mokykloje teko patirti smurtą, kai mokyklos draugai draudimą nuspręsdavo tvirtinti kumščiais, nors jos ir natūraliai galėjo pereiti nuo motinos kalbos prie tėvo.

 

Keturios seserys (viršuje Veronika, žemiau, nuo kairės į dešinę: Stefka, Zounia ir Jadvyga)

Prie beržo sodybos kieme 1938m

 

Zounia kaime 1939m

Kartu name, kaip ir kiekvienoje to meto šeimoje, gyveno ir seneliai – močiutė iš mamos pusės (babunia lenkiškai). Ji sekdavo anūkams pasakas iš senosios slaviškos-lietuviškos mitologijos. Todėl, daug vėliau, Zounia tas pasakas prisiminė ir sekė jau savo vaikams ir anūkams; pasakas apie žvejį ir žuvelę, princesę palaidotą povandeniniame pasaulyje (Jūratę ir Kąstytį). Babunia mokėjo taipogi burti iš kortų ir to meno išmokė Zounią, vėliau, kaip sužinosime, ji reikalui esant puikiai tuo pasinaudojo. Močiutė žinojo įvairiausių gydymo būdų nuo visų ligų. Zouniai labai padėjo ir garstyčių pleistras nuo gerklės skausmo, ir aguonų sėklų nuoviras vaikams nuo nerimo. Močiutė išmokė savo anūkes skirti valgomus grybus. Vieną vasaros dieną ji parodė skruzdžių lizdą po aukštąja pušimi; jo viršūnę patapšnojo nosine, nuvalė  nuo jos skruzdėles ir davė visoms mergaitėms pauostyti ją: skruzdžių rūgštis, turinti aštrų kvapą, kaipmat atkimšo jų nosis. Zounia niekad nepamiršo šio puikaus vaisto nuo slogos ar alergijos. Netoli namų, pušyno pakraštyje, tarp dviejų samanotų akmenų tekėjo šaltinėlis, kurio vandenį babunia laikė stebuklingu: nusiplovęs akis šiuo vandeniu, apsaugosi jas nuo ligų visam gyvenimui.

Zounia mokėsi ne tik iš močiutės, bet ir iš mamos. Kaip ir visos lenkės-lietuvės kaimo moterys ji buvo pratusi prie sunkaus jo gyvenimo. Ištekėjusi šešiolikos, ji iškart turėjo perimti visus ūkio darbus.  Zounia paaugo tiek, kad galėtų padėti mamai auginti seseris, gaminti, virti, rūpintis daržais, šerti gyvulius, o jos mama, perfekcionistė, negalinti pakęsti klaidų, visus tuos darbus pati nudirbdavo. Suaugusi Zounia dažnai skųsdavosi, kad jos mokymasis kaip tvarkytis namuose ir ūkyje buvo nutrauktas nelaiku.

 

 Zounios tėvai, Marija ir Stanislas, prieškary

 

Zounia (žemiau, dešinėje) su seserimis Stefka (žemiau kairėje) ir Veronika (viduryje), jų mama (aukščiau, dešinėje) ir tetomis

Sekmadienį visi kamo gyventojai, suvienyti krikščioniškos dvasios, susirinkdavo Alytaus bažnyčioje. Beje, Zounia vėliau sužinojo mokykloje, kad Lietuva buvo paskutinioji šalis priėmusi krikštą! 1386m buvo pakrikštytas kunigaikštis Jogaila vedęs Lenkijos karalienę Jadvygą ir taip priėjęs prie Lenkijos karūnos. Taip susivienijo dinastijos ir, nugalėję Prūsus (vokiečių riterius), dominavo Europoje. Iš visų religinių švenčių švestų džiaugsmingai – ir dažnai su pagoniškomis priemaišomis- Zouniai įsimintiniausias buvo šventinimas verbomis Verbų Sekmadienį. Kartu su mama bei močiute mergaitės, kaip ir visos kitos, ruoštis šiai šventei pradėdavo anksti. Vos prasidėjus pavasariui, jos nupjautas žilvyčio ar lazdyno šakas su pumpurėliais  ir katinėliais puošdavo sausomis ar dažytomis gėlėmis, pridėdavo ir kviečių varpų, kruopščiai saugotų visą žiemą. Jas dar pagyvindavo žaliomis kedro šakelėmis ar paparčio lapais , simetriškai surišdavo spalvotais kaspinais ar vilnoniais siūlais.

Apeigų metu tikintieji mojuodavo tomis spalvingomis verbomis, kiekvienas tikėdamas, jog taip, būtent jo verba Dievo malonę pritrauks. Pasak senolių, verbą pamiršusiems - velnias savo uodegą į rankas įbruka. Grįžę iš bažnyčios žmonės verbas ant staktų ar langų kabindavo, blogoms dvasioms baidyti, kiti verbas prie šventų paveikslų laikydavo. Pavasarį, prieš vesdami gyvulius į lauką ganytis, sudegintų verbų pelenais laukus barstydavo.

 

Tradicinės verbos

Gyvenimo ritmas kaime tekėjo pagal metų laikus ir ramią Nemuno srovę. Vaikai, vos pramokę vaikščioti, plaukti upėje mokydavosi iki pat pirmų šalnų. Paaugliai kartais varžydavosi, - kuris pirmas perplauks upę, nepabūgęs šalto vandens, srovės ir atstumo. Zounia perplaukė upę, pirmyn ir atgal, kelis kartus ir visą gyvenimą buvo gera plaukikė. Karštomis vasaros dienomis, ji kartu su seserimis mėgaudavosi vėsa upėje ir, kadangi vieta buvo atoki, maudydavosi nuogos. Kartą vienišas vyriškis atėjo nuo miško ir, pasimėgavęs reginiu, paėmė merginų rūbus. Merginoms teko šakomis prisidengus per visą kaimelį namo bėgti, vejamoms kaimiečių juoko.

 

 

Nemunas vasarą  (fotografas: Tautvydas Gylys)

Žiemą kaimas užmigdavo. Kasdieninis gyvenimas sulėtėdavo. Šalti vėjai, šeimininkaudami Baltijos lygumose, dažnai užpustydavo takelius ir kelius. Bet, jei kuri šeima susiruošdavo ištekinti ar apvesti jaunuolį, niekas nesutrukdydavo – žmonės sušokdavo į roges, o žirgai, regis, net sužvalėdavo nuo žvarbaus oro. O švęsdavo tris dienas. Naktį, svečiai miegodavo ant šieno, tvarte, kiek prišylančiame nuo pačių gyvulių. Vaišių stalas lūždavo nuo įvairiausių kiaulienos patiekalų, populiarių tarp valstiečių, tiek vargšų, tiek turtingų. Degtinė liedavosi laisvai, o vyno niekas ir ragavęs nebuvo. Desertui vaikai ir suaugusieji mėgaudavosi iki pat paskutinio kąsnelio tradiciniu vestuvių pyragu – šakočiu (lenkiškai sękacz, panašus į vokišką Baumkuchen), kepamo krosnyje ant iešmo, iš daugybės kiaušinių.

 

Tradicinis šakotis, vestuvių pyragas

 

 

Žiema Lietuvos provincijoje

Šaltis ir sniegas vaikams nė motais būdavo. Įsupti į begales šiltų rūbų, jie be jokių dvejonių dumdavo į lauką, prie miškelio. Vaikai žinodavo, jog į mišką jiems eiti nevalia, ten vilkai gyvenę. Bet, pavyzdžiui, žaisti prie geležinkelio bėgių, jungiančių Alytų su pasauliu, buvo įprasta. Nepaisydama mamos ir močiutės įspėjimų, Zounia vieną šaltą -20°C (minus 4 pagal Farenheitą) dieną visgi pabandė palaižyti bėgius ir, žinoma, dėl šalčio, liežuvis prilipo. Zounios mama Marija, vos sužinojusi iš kitų dukterų apie bėdą, atlėkė su verdančiu arbatinuku. Tada Zounia prisiekė sau, jog šio eksperimento nebekartos, nieku gyvu...

Sniegas buvo ne kliūtis ir į mokyklą keliauti, - ar patiems pėsčiomis, ar rogėmis tėvai atveždavo. Dažniausiai pamokos vykdavo tik rytais, kad vaikai iki tamsos namo spėtų grįžti. Vasarą tos popietės būdavo labai reikalingos lauko darbams dirbti, tėvams padėti ar, taipogi, sporto treniruotėms. Neskaitant plaukimo Nemuno upe, itin populiarus tapo krepšinis, nuo pat tos dienos, kai Kanados išeiviai atvežė jį į Lietuvą. Vos keleriems metams prabėgus, lietuviai krepšininkai – tiek vyrų, tiek moterų – tapo Europos čempionais (vėliau, Tarybų Sąjunga pasisavino jų garbę). Net mažiausia mokykla turėjo savo komandą ir rengdavo turnyrus. Zounia taip pat labai entuziastingai dalyvaudavo tokiuose turnyruose.

 

 

Lietuvos krepšininkų komanda, 1937 ir 1939-ųjų metų Europos čempionai

Zouniai mokslai buvo ne vien tik varginanti pareiga. Ji visada pirmavo, nuo pat pirmos klasės, jau atėjo mokėdama skaityti. Skaitymas, beje, buvo ir visada išliko jos aistra. Turtingos Alytaus bibliotekos dėka ji susipažino su įvairiais literatūros žanrais: nuo daktaro Dolitlio nuotykių iki garsių prancūzų rašytojų. Ji perskaitė visas Alexandre Dumas (Aleksandro Diuma) knygas (Grafą Montekristą ji tiesiog dievino), Victor Hugo (Viktoras Hugo), Bazac (Balzakas). Ji taipogi mėgo ir rusų bei lenkų klasikus. Vienas iš jų buvo poetas romantikas Adam Mickiewicz (A.Mickevičius), lenkai tvirtina, jog jis yra nacionalinis Lenkijos rašytojas, tačiau iš tiesų jis gimė Lietuvoje ir savo kūriniuose šlovino Lietuvos, savo tėvynės, kraštą. Zounios namuose vakarais uždegdavo žibalines lempas. Visiems sumigus, Zounia nepasiduodavo ir skaitydavo prie lango, mėnesienos šviesoje.

 

Zounia  (po rodykle) ir jos klasė, Alytaus vidurinė mokykla (1935)

 

 

Zounia (po rodykle) ir jos klasė, Alytaus vidurinė mokykla (1936)

 

 

 

 

Zounia mokykline uniforma prie berželio, savo namų kieme (1938) 

 

Nuo 1932m iki 1940m Zounia mokėsi Alytaus vidurinėje mokykloje, kurioje ji pradėjo mokytis vokiečių ir prancūzų kalbų. Šios dvi kalbos papildė jau turimų gimtų kalbų – lietuvių ir lenkų –bagažą, neminint rusų kalbos, kurią mokėjo visi aplink, ne vient tik dėl slaviškų šaknų, bet ir dėl istorinės ir geografinės padėties, siejančios Lietuvą su didžiąja kaimyne. Šių kalbų mokėjimas vėliau jos gyvenime labai pravertė. Prancūzų kalba ją žavėjo labiausiai. Zounia visai nepabūgo jos sudėtingumo, netgi nepaisė ir mokytojos pastabėlės – prancūzai rašo “Constantinople” bet taria “Honolulu”… Ši kalba jai asociavosi su svajonių šalimi, atrasta knygose, iš kurių ji ir sėmėsi šios kultūros lobynų žinių. Ji klausydavosi, lyg atsidavusi tikinčioji, istorijos mokytojo pamokų apie Napoleono žygius ir didvyriškumą siekiant užkariauti Rusiją, taipogi apie lietuvių-lenkų kariūnų paramą Prancūzijos Didžiajai Armijai, nepaisant to, kad Lietuva ir Lenkija, po Liublino Unijos vadinama Abiejų Tautų Respublika, nuo 1717m buvo pavaldi Rusijai; šis Prancūzų žygis ir įsteigta to meto Lietuvos Laikinoji Vyriausybė pakurstė lietuvių nacionalinius jausmus bei atgimimą, pirmąjį po 1795m šalies padalijimo po Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sutarties.

Ant karo slenksčio

Zounia apie karą nežinojo nieko, tik kiek knygose skaičiusi. Tačiau jai pačiai teko jį pajusti fiziškai. Dar nespėjus prasidėti paskutiniems mokslo metams, Zounia, kaip ir kiti žmonės ir visas pasaulis, vis dar nieko nenutuokė apie du negailestingus diktatorius,  kuriančius planus, kaip sutriuškinti jos šalį. Jau 1939m kovą, Hitleris privertė Lietuvą ”grąžinti“ Klaipėdos sritį ir uostą Vokietijos Reichui dėl ten vyraujančio vokiečių gyventojų skaičiaus. Rugpjūčio mėn 23d Hitleris pasirašęs su Stalinu niekingą Molotovo-Ribentropo Paktą, oficialiai skelbė taiką, tačiau iš tiesų pasidalino Lenkijos ir Lietuvos teritorijas. Pagal pirmąjį planą, Lietuva pateko į Vokietijos įtakos sferą, tačiau Vokietijai pradėjus karinius veiksmus Lenkijoje, viskas pasikeitė. Kadangi Lietuva atsisakė susisieti su Vokietija, o ir Stalinas norėjo gauti Lietuvą, tai Lenkijai jau beveik kapituliavus, rugsėjo 28 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Sienos ir Draugystės sutartį (kadangi dabar likvidavus Lenkiją abi valstybės turėjo bendrą sieną) ir dar kartą pasidalino įtakos sferomis, šį kartą Lietuva buvo atiduota Sovietų Sąjungos įtakai, manais į dalį Lenkijos teritorijos. Spalio 10d Stalinas privertė Lietuvos vyriausybę pasirašyti „Savitarpio pagalbos sutartį“, pagal kurią Tarybų Sąjunga garantavo Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimą bei teritorijos apsaugą nuo Vokietijos agresijos. Po šios sutarties pasirašymo, Lietuvą užplūdo Tarybų Sąjungos kariuomenė. Viena iš tos armijos dislokacijos vietų buvo Alytus.

 

Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, po perversmo į valdžią grįžęs 1926m, įvedė diktatūrą, pagal kurią jis galėjo būti perrinktas prezidentu 1931m ir 1938m. Komunistų partija, kaip pagrindinė opozicijos jėga, buvo uždrausta. Tačiau, Maskvos remiama, ji organizavo demonstracijas, o 1940m birželio 15d Stalinas išleido ultimatumą: pagal pretekstą, tvirtinant Tarybų Sąjungos kareivių grobimą ir kaltinant Lietuvą pažeidus Savitarpio Pagalbos Sutartį, jis reikalavo, pakeisti vyriausybę Maskvai palankia valdžia. Nepaisant to, kad Lietuva nusileido Stalino reikalavimams, jis įsakė 150,000 Tarybų Sąjungos kariams užimti šalį. Komunistų Partija suorganizavo fiktyvius rinkimus, eliminuodami oponentus ir užėmė Parlamentą. Vienas iš jų sprendimų, liepos 21d buvo prašyti Tarybų Sąjungos prijungti Lietuvą prie Sąjungos, kas ir buvo padaryta rugpjūčio 3d, nepraėjus nei  metams nuo žiauriojo Pakto pasirašymo. Abi kitos Baltijos jūros šalys sulaukė panašaus likimo.   

 

Zounia (viduryje) kviečių lauke su seserimis Stefka (keirėje) ir Jadvyga (dešinėje) tarp draugo Romo (kairėje) ir savo mamos (dešinėje) 1940m

Žinoma, Lietuva susigrąžino savo istorinę sostinę Vilnių. Betgi kokia kaina! Priversitinis ir brutalus šalies „sovietinimas“ privertė daugelį lietuvių bėgti į vakarus (pradedant nuo paties Smetonos). Tuo tarpu Tarybų Sąjunga pati pradėjo masiškai tremti lietuvius į Sibirą, o tūkstančiai politinių kalinių buvo tiesiog nužudyti. Zounios gimtajį kaimą, kaip ir visur, nusiaubė Tarybiniai kariai, pervargę ir alkani, išgrobė ūkius ir namus, konfiskavo gyvulius, prievartavo moteris. Zounios tėvas, tarybinei valdžiai atėmus šeimos pajamas, pradėjo kasdien žvejoti, kad šeimą galėtų pamaitint. Bažnyčią uždarė, o merą pakeitė draugovininkas „apparachik“. Jaunimas prisijungė prie partizanų grupių ir pasitraukė į miškus. O tarybinė valdžia tęsė grobikiškus darbus ir pradėjo žemių konfiskavimą ir kolektyvizavimą, o žemių savininkus, kaip ir inteligentus, siuntė į darbo lagerius – Gulagą. Tuo metu Hitleris pažeidė susitarimą su Stalinu ir nukreipė savo kariuomenę į Tarybų Sąjungą 1941m birželio 22d, praėjus dviem dienom nuo Zounios gimtadienio. Nors Vokiečiai ir perėmė Sovietų valdžią per naktį, lietuviams gimė viltis susigrąžinti nepriklausomybę. Keleriems mėnesiams nacionalinė vyriausybė buvo išties sukurta, tačiau ji greitai buvo pakeista ir Lietuva tapo Reichskommissariat Ostland (Trečiojo Reicho) provincija.  

 

 

Vokiečių kariai prie Nepriklausomybės paminklo Ukmergėje, 1941m vasara

Romo Sazenio, vieno Zounios vaikystės draugo istorija atspindi to meto lietuvių šeimų tragediją, tarp Tarybinio kūjo ir vokiečių priekalo. Zounios ir Romo šeimos pažinojo vieni kitus jau seniai: jie dažnai vasarą kartu leisdavo laiką, susitikdavo laisvą nuo ūkio darbų valandėlę ar paupy, paplaukioti. Zounia ir Romas buvo draugai, bet jų santykai tuo ir apsiribojo. Zounia draugavo ir su Romo broliu Jurgiu bei jų pusseserėmis Nata ir Aldona Ciudiškiais. Romo tėvas namus paliko vos berniukui gimus ir pasiprašė prieblobsčio Leningrade. Romas, būdamas 15m, pastatė medinę trobelę ir gyveno joje su mama, broliu ir seneliais. 1939m, prasidėjus karui, jis užsirašė į Lietuvos armiją, tikėdamas, jog galės ginti savo šalį. Jam tebuvo 17m, sumelavo, kad į armiją priimtų. Po 1940m anekcijos, Romas turėjo tęsti karinę prievolę Tarybinėje armijoje. Po metų, Vokiečiams užėmus šalį, jis dezertyravo. Slapstėsi miškuose, bet gestapas jį sučiupo. Jį privertė tarnauti Nacistinės Lietuvos armijoje, kovoje prieš Tarybų Sąjungą. 1944m liepą, pradėjus ryškėti Tarybinės armijos pranašumui, Vokiečiai atsitraukė ir Romas buvo evakuotas į Lübeck, Vokietijos Baltijos jūros uostą. Čia jis vėliau, karui pasibaigus, sutiko savo būsimą žmoną Mariją Masanauskaitę, ji tame krašte ieškojo brolio Jono. Susituokę jie emigravo į Australiją, 1948m, siekdami pabėgti kuo toliau nuo sugriautos Europos. Daug vėliau, per pusbrolį Leoną, dvynių seserų brolį, Romui pavyko susirasti Zounią ir atkurti bendravimą.

 

 

Zounia ir Romas, jo brolis Jurgis (viduryje) su pusseserėmis, 1939m 

 

Zounia su Jurgiu ir jo pusseserėmis 1939m   

1940m Zounia baigė vidurinę ir įstojo į Kauno Mokytojų mokyklą, ruoštis būsimam mokytojos darbui. Po vienerių mokymosi metų buvo nuspręsta, jog ji yra pasirengusi darbui ir taip Zounią išsiuntė dirbti į Gudakiemio kaimą, prie Merkinės, į pietus nuo Alytaus, Nemuno pakrantėje. Klasės suolus užpildė įvairaus amžiaus vaikai ir Zounia turėjo pritaikyti mokymą pagal jų amžių, žinių lygį. Mokytojai turėjo kalbėti tik lietuviškai ir, su Vokiečių okupacija susijusi, bet kokia kritika buvo neleistina. Suvokę Nacių terorą, grasinantiems griežčiausiomis bausmėmis ne tik nusikaltusiems mokytojams, bet ir nekaltiems vaikams, daugelis mokytojų buvo itin atsargūs.

Prasidėjus Tarybinei invazijai, susibūrė anti-tarybinio pasipriešinimo kovotojų grupės, kai kurios jų inicijuotos Lietuvos ambasadoriaus Berlyne. Anti-Rusinis sukilimas, paskatintas Vokiečių puolimo, smarkiai didino jų gretas. Tuo tarpu, pogrindis lengvai galėjo prieiti prie pagrindinių objektų, užimtų Tarybinės armijos Kaune ir Wehrmacht galėjo perimti jų valdymą neiššovęs nei vieno šovinio. Tačiau daugelis pasipriešinimo kovotojų greitai suvokė Nacių apgaulę ir perėjo į partizaninę kovą su Vokiečiais. Netgi tokiuose atokiuose kaimeliuose, kaip Zounios gimtinė, žmonės pradėjo kalbėti apie žudynes ir pralietą kraują šalyje. Zounios šeima, prasidėjus invazijai, pasitraukė į miškus. Jie slapstėsi miškuose keletą savaičių ir vėliau labai saugodamiesi grįžo į kaimelį ir rado nusiaubtus, nuniokotus namus.

Tarybiniai kariai. Bėgdami nuo Vokiečių antpuolio, įvykdė mirties bausmę šimtams politinių kalinių ir civilių. Vėliau, Tarybų partizanai grįžo, su ukrainiečių ir baltarusų papildymu, kovai už Lietuvos prijungimą prie Tarybų Sąjungos. Lenkijos nacionalistų partija (Armija Krajowa –AK–) taipogi kovojo Vilniaus teritorijoje, siekdami išvaduoti Vilnių ir nevengdavo užpulti civilius. Kai kurie lietuviai priverstinai tarnavo Nacistinės armijos gretose ir dalyvavo programoje prieš Žydų tautą, Vilniuje ir Kaune, tarp Žydų išeivių (diaspora) taip vadinamoje „Šiaurės Jeruzalėje“. Per karą, 200 000 Lietuvos Žydų buvo nužudyta ar išsiųsta į konclagerius. Kiti lietuviai, deja, ne tiek daug, bet gelbėjo Žydus nuo išnaikinimo ir vėliau buvo pripažinti kaip Dorieji.

Padirbusi mokykloje metus, Zounia nusprendė tęsti mokslus. Ji įgijo geras vokiečių kalbos žinias, naudingas tuo metu ir tikėtina, vėliau. 1942m ji įstojo į Vilniaus Universitetą, stdijuoti vokiečių kalbą. Papildomai ji mokėsi prancūzų ir rusų kalbų. Tuometiniai studentai buvo itin dėkingi buvusiam Švietimo Ministrui, sugebėjusiam apsaugoti aukštąsias mokyklas nuo Nacifikacijos. Jie jautėsi paskatinti prisijungti prie pasipriešinimo veiklos. Nebuvo nei minties apie karines operacijas kovoje su okupacija, pasipriešinimo vedliai netgi draudė tokią veiklą, kad nedidintų tarybinės armijos pranašumo. Pagrindinis pasipriešinimo ginklas buvo raštas: pogrindžio leidinių rašymas, spausdinimas ir platinimas.

Pogrindžio spauda atliko itin svarbų vaidmenį nacionalinio pasipriešinimo kovoje. Ji perduodavo svarbiausią informaciją, apeidama griežtai kontroliuojamą leidinių cenzūrą. Tie rankų darbo rankraščiai, daugelį lietuvių išgelbėjo nuo Nacistinės armijos propagandos, rytinio fronto ir darbo nacistinėse gamyklose vakaruose. Vėliau ši patirtis buvo labai svarbi saugant lietuvių kalbą tarybinės okupacijos metu.

Zounios bendramoksliai kūrė pogrindžio laikraščius ir spausdino juos spausdinimo mašinomis, paslėptomis tamsiuose rūsiuose, išnešiodavo savo maišuose ir praleisdavo ištisas naktis kaišiodami juos tai po durimis, tai į pašto dėžutes, o važiuodavo dviračiais, laikydamiesi šešėlio.

 

 Keletas pogrindžio spaudos pavadinimų pavyzdžių buvusių per Hitlerinę okupaciją

Rytų Prūsijoje

Nepaisant entuziazmo ir užsispyrimo, jaunieji pasipriešinimo kovotojai buvo bejėgiai. Jie žinojo apie okupantų žiaurumą ir stengėsi visomis išgalėmis vengti arešto, nes jis reiškė kankinimą, įkalinimą ir egzekuciją. O labiausiai jie bijojo būti priversti išduoti savuosius bendražygius ir veiklos tinklus, taip trukdyti šalies pasipriešinimo judėjimui. Ankstyvaisiais 1943 m, po pralaimėjimo Stalingrade, Vokietija netekusi atsargų rytiniame fronte, nusprendė padvigubinti pajėgas Baltijos šalių sąskaita, įskaitant ir Lietuvą. Prasidėjo jaunųjų kareivių šaukimai ir priverstiniai darbai karo industrijoje. Dėl to Gestapas ir esesininkai pradėjo masinius areštus, visų pirma nusitaikę į aukštojo mokslo institucijas, kurios, žinoma, greitai buvo uždarytos.

Kaune, padedant šeimos draugei bei buto šeimininkei poniai Pazenienei, Zounia gavo Vokiečių kalbos vertėjos darbą, kad galėtų susimokėti už mokslą ir pragyvenimą. Tiesą sakant, tėvo menkų pajamų vos užteko nors kiek pamaitinti likusią šeimyną. Kasdien ji vis sužinodavo apie naujus Nacių masinius areštus, apie tarybinės Raudonosios Armijos proveržį ir brutalų jų elgesį su sugautais priešais ar jų sąjungininkais. Visiems buvo žinoma, kad nuo 1941 m birželio, tūkstančiai tarybinės armijos karių žuvo nuo Lietuvos partizanų rankos. Lietuva galėjo tikėtis tik siaubingų represijų iš Tarybų Sąjungos. 1943 m pabaigoje, Raudonoji Armija pasiekė Kijevo ir Smolensko miestus, o jau 1944 m ji peržengs 1939 m okupuotos Lenkijos sieną.

 

 

Zounia Kaune 1943 m 

Bijodama Tarybinės Valdžios arešto ar net egzekucijos už tai, kad padėjo Naciams okupantams išversti jų įstatymus į Lietuvių kalbą, 1943 m balandį Zounia nusprendė pabėgti į Vokietiją. Galbūt ji tikėjosi iš ten patekti į kitą, laisvą šalį. Ji taip niekad ir nepaaiškino, nieks jau ir nesužinos. Metusi darbą ji pasitraukė į rytų Prūsiją, Lietuvos pietvakarius. Reicho provincija siekė ir teritoriją tarp Memelio (Klaipėda) ir Danzig (Gdansko) kartu su Königsbergu tarp jų. Taigi, Zounia tikėjosi, jog vokiečių kalbos žinių dėka, ji galės ramiai įsilieti į vietinę bendruomenę ir likti nepastebėta. Ji netgi išsiuntė saviškiams nuotrauką, kad užtikrintų juos, jog taip ir yra.

 

 

 Zounia Usedome (Vokietija) 1943m balandis

Tačiau šios viltys buvo greitai sudaužytos, - 1943 m balandžio 25 d Zounia areštavo Gestapo kariai, įtardami, jog ji dalyvauja pasipriešinimo judėjime ar šnipinėja ir būtent dėl to, kad ji mokėjo tiek kalbų. Ilgų tardymų metu ji bandė gintis, jog visad gerbė vokiečių įstatymus ir niekada nedalyvavo jokioje politinėje veikloje, bet, deja, veltui. Ji buvo įmesta į karinį sunkvežimį kartu su kitomis moterimis ir išsiųsta į priverstinę darbo stovyklą Pomeranėje, Uznamo saloje. Beje, netoli tos stovyklos buvo Pėnemiundės kaimelis, šalia jo esančiame poligone buvo išbandytos nacių inžinieriaus Wernher von Braun raketos V-1 ir V-2. Taipogi netoliese buvo kitos Vokietijai svarbios karinės gamyklos ir įrengimai, įskaitant Svinoujsce (vok. Swinemünde) karines jūrų bazes, kurios ir naudojosi priverstinių stovyklų darbo jėga.

Ankstyvą rytą stovyklos darbininkai (daugiausiai jaunos moterys iš Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos ir kitų Pabaltijo šalių) išsirikiuodavo šaltyje ar lietuje laukdami savojo dienos darbų paskyrimo. Tada, eidavo pėsčiomis iki gamyklos, o SS kariai su šunimis lydėdavo juos. Zounia sužinojo, jog iki tol šiose stovyklose dirbdavo žydų kaliniai, bet vėliau juos išsiuntė į mirties stovyklas ir parsigabeno kitų – užkariautų tautų kalinių. Gamyklose sargybiniai ir meistrai buvo vokiečiai, taigi kalbėdavo tik vokiečių kalba. Daugeliu atveju, Zounia džiaugėsi, kad moka vokiečių kalbą ir galėjo ne tik pati suprasti jų įsakymus, bet ir išversti kitiems, į lietuvių, lenkų, rusų kalbas.

 

 

 Moterys Nacių priverstinio darbo stovykloje (nuotrauka iš The Associated Press (AP) archyvo).

Kalinių maisto daviniai buvo tokie menki, jog vos pakakdavo gyvybei palaikyti, o ne dirbančiajam maitintis. Zounios akyse daugybė nelaimės draugų mirė nuo išsekimo ar šiltinės, kitiems įvykdyta egzekucija už sabotažą ar bandymą pabėgti. Buvo moterų, kurios išdrįsdavo netgi nusipjauti pirštus, su viltimi jog bus namo išsiųstos. Išliko tik keletas.

1943 m rugpjūtį Jungtinės pajėgos pradėjo bombarduoti V1 ir V2 raketų gamybos ir paleidimo objektus. Tos raketos tarp nacių buvo pagarsėję kaip „keršto įrankis“ ir jau spėjo pasėti baimę Londone. Jungtinių pajėgų bombardavimas privertė Nacius perkelti jų strateginius objektus į požemius Centrinėje Vokietijoje ir Lenkijoje. Tačiau Jungtinė aviacija 1944 m tęsė reidus virš Rytų Prūsijos, siekdami sunaikinti kiek galima daugiau ginkluotės gamyklų ir taip susilpninti Vokietijos karo mašiną. Konclagerių darbuotojai su džiaugsmu kasė duobes ir šachtas tų gamyklų produkcijai slėpti. Stovyklos, kur Zounia dirbo, dalis buvo subombarduota, dėl to kaliniams buvo tik dar sunkiau.

Konclageryje Zounia išgirdo apie eskadrilę „Normandija-Nemunas“ (prancūzų pulkas įkurtas 1942 metais),  kuri 1944 metų vasarą bazavosi Alytaus aerodrome kaip Tarybų Sąjungos sąjungininkai. 1944 metų liepą, Stalinas šiam pulkui suteikė Nemuno upės vardą, už tai, kad peržengė jo ribą ir išvadavo Lietuvą nuo nacistinės okupacijos. Tarp eskadrilės pilotų buvo ir Roger Sauvage, prancūzas iš tolimosios Martinikos, Prancūzijos Vakarų Indijos (Prancūzijos užjūrio regionas Karibų jūroje, Atlanto vandenyne), savo tamsiu gymiu stebinęs daugelį rusų bei lietuvių. Šią istoriją ji sužinojo daug vėliau, iš savo artimųjų. Sako Sauvage pamilo jauną Lietuvaitę iš Alytaus apskrities. Iš šios meilės istorijos gimė vaikelis, mulatė mergaitė, itin ryški tarp šviesaus gymio baltaodžių.

 

Prancūzų eskadrilės „Normandija – Nemunas“ pilotai, kovotojai tarybų armijos gretose 

 

Prancūzas pilotas Roger Sauvage

Jungtinių pajėgų grėsmė buvo dar ne viskas, su kuo susidūrė Naciai – augantis Sovietų armijos pranašumas kėlė baimę Vokietijos kareiviams ir civiliams tuo tarpu žadino viltį kaliniams, jau besidžiaugiantiems Normandijos oro pajėgų žygiais nuo 1944 metų birželio. Rusija surengė stambaus masto operaciją "Bagrationas"( pavadinta Piotro Bagrationo, karinio veikėjo, Rusijos imperijos kariuomenės generolo vardu, žuvo Borodino mūšyje) , joje, be kita ko, numatė ir galingą proveržį Baltarusijos bei Ukrainos kryptimi. Į strateginį šio plano tikslą įėjo ir Lietuvos okupacija. 1944 metų rudenį trys Baltijos šalys tapo Tarybų Sąjungos narėmis. Po to Tarybinė armija jau skynėsi kelią be atokvėpių, 1944 metų spalį, TSSR maršalas Ivanas Bagraminas (vadovavo pirmajam Pabaltijo frontui) surengė bombardavimo ataką ir, kartu su generolu Ivanu Černiachovskiu (vadovavo trečiam Baltarusijos frontui) bei tuometiniu maršalu Konstantinu Rokosovskiu (vadovavo antram, vėliau pirmam Baltarusijos frontui tuo metu) įžengė į Lenkiją ir Rytų Prūsiją. Beje, paskutinį triuškinantį puolimą pavyko įvykdyti tik 1945m sausį, tiek dėl Vokiečių pasipriešinimo, tiek ir dėl pačios Raudonosios Armijos nuovargio. Po šio puolimo, Vokiečiai buvo apsupti, kovo mėnesį Raudonoji Armija užkariavusi Gdanską, balandžio – Kionigzbergą (vok. Königsberg) pasiekė Berlyną.

1945 metų pavasarį, Raudonoji Armija išlaisvino Zounios darbo stovyklos kalinius. Tačiau išvadavimo džiaugsmą buvusiems kaliniams, ypač moterims, temdė baimė susidurti su Rusais kareiviais, pastarieji jau garsėjo kaip prievartautojai ir plėšikautojai. Vienas jaunas Rusų karininkas Aleksandras Solženicynas (vėliau tapo žinomu rašytoju, publicistu, poetu, istoriku, visuomenės veikėju), kariaudamas Rytų Prūsijos fronte, asmeniniame laiške sukritikavo Tarybinės armijos vadų atlaidumą, dėl tokio barbariško elgesio; už tai jis buvo išsiųstas kalėti į Sibirą, kaltinant jį „palankumu priešui“. Na, o kalbant apie Vernerį fon Brauną, jis nusprendė verčiau jau pasiduoti amerikiečiams, nei rizikuoti pakliūti į Tarybų valdžios rankas; beje po kelerių metų jis tapo JAV piliečiu ir Amerikos kosmoso programos vedliu.

 

Kelyje Prancūzijos link

Zounia rusų kalbą mokėjo, todėl dėl savęs itin nesibaimino, bet vargu ar būtų galėjus išgelbėti kitus nelaimės draugus. Nepaisant visko, sėkmė ją lydėjo. Zounia talkino Tarptautinei Raudonojo Kryžiaus organizacijai, kuri atvyko tikrinti netoliese buvusią karo belaisvių stovyklą ir tuo pačiu prižiūrėti darbo stovyklos evakuaciją. Tarp išlaisvintųjų karo belaisvių, ji sutiko prancūzą pilotą. Ji džiaugėsi galėdama kalbėti prancūziškai, mėgstama kalba, taip seniai išmokta ir taip ilgai nevartota. Lakūnas patarė sekti Raudonojo Kryžiaus konvojų. Kaip ir keletas kitų kalinių iš Pabaltijo, pabūgusių Tarybų Sąjungos režimo, ji pasiprašė Raudonojo Kryžiaus prieglobsčio, pasisakydama, jog yra kilusi iš Wilno (Vilniaus), Lenkijos miesto nuo jos gimimo datos. Dėl to ji vėliau prisistatydavo lenke. Iš tiesų, jau sklido gandai, kad remiantis Jaltos susitarimu, Tarybų Sąjungos piliečiai buvo siunčiami atgal į šalį, be jokios teisės nepaklusti šaukimui. Žinia greit pasiekė Rytų Prūsiją apie Pabaltijo regiono žmonių masinius suėmimus ir trėmimus, kaltinant juos bendradarbiavimu su priešu, kapitalizmo sekėjais. Trėmimas tęsėsi ilgai jau karui pasibaigus. Tiesą sakant, netgi 1951 metais, Zounios seseriai ištekėjus už ūkininko, paveldėjusio 28 hektarus žemės, šeima buvo areštuota, o jos turtas konfiskuotas. Veronika papuolė į tremtinių į Sibirą konvojų, kartu su vyru, dviejų su puse metukų sūneliu ir trijų mėnesių dukryte. Sesuo Stefa, vos išgirdusi apie areštą, pasivijo konvojų, šaukdama kareiviams, jog tie jos dukterį per klaidą paėmė. Taip ji išgelbėjo vaiką nuo Gulago ir atidavė močiutei, kuri ir užaugino mažąją Ritą. Daug vėliau Zounią pasiekė žinia, jog atėjus Chruščiovo „atšilimo“ laikams, sesers šeimą paleido ir grąžino į tėvynę; jos vaikui jau suėję septyneri buvo ir gyventi ji liko su močiute, nepriprato prie naujai atrastų tėvų. Na, o partizanai, kurie vis bandė priešintis Tarybų Sąjungos okupacijai, galutinai buvo nuslopinti KGB agentų ir Raudonosios Armijos dėka tik 1953 metais.

 

 

 Lietuviai, antitarybiniai partizanai, 1947 m

Zounia prisiminė apie tolimą giminaitį, pusbrolį iš mamos pusės (lenką), kad jo tėvai dar prieš karą buvo emigravę į Britaniją, taigi jis jau turėjo tarnauti Britų Armijoje. Zounia paprašė Raudonojo Kryžiaus padėti jį rasti, kad galėtų pas jį Europoje gyventi. Prancūzas lakūnas, vaidindamas jos sužadėtinį, buvo dar viena priežastis giminaičio paieškai. Jai buvo patarta keliauti į Paryžių, kur Jungtinės Tautos galėjo turėti tokią informaciją. Todėl, Raudonasis Kryžius pristatė ją į konvojų keliaujantį į Odesą, Ukrainą, kartu su ukrainiečiais belaisviais. Jau Jaltos konferencijoje vadai sutarė, šis kelias buvo vienintelis tranzitinis Rytų kelias, o trumpesnysis – per Vokietiją – buvo pavojingas dėl vykstančių kovos veiksmų ar tiesiog visiškai subombarduotas.

Prasidėjo ilgas Zounios kelias į laisvę savojo linkimo link. Nusilpusi po dviejų metų blogo maitinimosi bei sunkaus darbo, ji buvo išgabenta į Berlyną, kur Nacistinis režimas kapituliavo 1945 metų gegužės 8 dieną. Kartu su kitais bendrakeleiviais ji ėjo per rūkstančius buvusios sostinės griuvėsius. Ant žemės gulėjo negyvų kareivių ir civilių kūnai, senutės kapstėsi ieškodamos maisto. Kartu su kitais pabėgėliais ji kelias dienas praleido „persikėlėlių“ stovykloje, kur galima buvo išgirsti visas pasaulio kalbas. Tada, Jungtinių Tautų kareivių lydima, kartu su kitais pabėgėliais, ji buvo įsodinta į traukinį ir Odesą pasiekė per tris dienas. Traukiniui sustojus Lucke (ukr. Lutsk), Vakarų Ukrainoje (seniau buvusi Lietuvos Kunigaikštystės, vėliau – Lenkijos dalis), Zounia tėvams parašė atvirlaiškį, vilčių, jog jos žinutė pasieks tėvus teturėjo nedaugiau, nei būtų butelį į jūrą metus. Tačiau, jos žinutė pasiekė tėvus, nuramindama juos dėl Zounios likimo, bet be jokios galimybės susisiekti.

Ukrainoje, Juodosios jūros uoste, pasitiko siurrealistinė atmosfera. Minios žmonių atgabentų iš įvairiausių kraštų, Tarybinės armijos kareivių valdžioje. Jungtinių tautų atstovai stengėsi gauti informacijos apie buvusius karo belaisvius, jų tautybę, išsiaiškinti kokių artimųjų ieško ir pagal tai išsiųsti juos į Italiją, Prancūziją ar Angliją. Vokiečius, karo belaisvius, TSSR kariai gabeno į lagerius, kur daugelius jų baigė dienas. Ukrainiečiai ir rusai civiliai stengdavosi padėti užsieniečiams ieškantiems darbo ar piniginės paramos. Odesa nors ir buvo išvaduota beveik prieš metus, vis dar gyveno kančiose ir varge. Tuo metu, iškart vos pamačiusi didingus laiptus, jungiančius istorinį senamiestį su uostu, Zounia prisiminė keletą scenų iš Sergejaus Eizenšteino (rusų režisierius) filmo „Šarvuotis Potiomkinas“, matytus universiteto kino klube.

 

 

 Didieji Odesos laiptai šiais laikais

Kelionė krovininiu laivu, virtusi plūduriuojančia ligonine, buvo ilga ir skausminga, nepaisant to, kad visą tą laiką juos rūpestingai prižiūrėjo Raudonojo Kryžiaus seselės ir maisto normos buvo dosnios, iš Tarptautinės Pabėgėlių Organizacijos fondo. Iki tos akimirkos, Zounios plaukimo patirtis siekė tik pasiirstymą valtele Nemuno upe. Didžiąją kelionės dalį ji pragulėjo ant savo gulto, bandydama atitraukti mintis nuo ją kamavusios jūros ligos. Ji netgi neišėjo ant denio, laivui plaukiant pro Bosforą ir didingąjį Stambulą. Galų gale, po alinančios savaitės, kuri rodės niekad nesibaigs, ji sugebėjo atsistoti ir pasidžiaugti kelionės pabaiga Marselyje. Staiga, prisiminimai apie perskaitytas Diuma knygas užliejo jos mintis, apie Ifo pilį, kur buvo įkalintas Grafas Montekristas, taip kaip ir ji visai neseniai. Ji net neįsivaizdavo, kad likimas ją nuves kaip tik į tą mistinę vietą. Nežinojo ji, jog tik keisto atsitiktinumo dėka, jos protėvis poetas Adamas Naruševičius (lenk Adam Naruszewicz) iš prancūzų kalbos į lenkų išvertė poemą dedikuotą Volterui (bet iš tiesų parašyta Marselio Akademijos sekretoriaus, Monsinjoro Saint-Didier) ir pavadino „Marselis ir Lionas“

Apakinta Pietinės šviesos ir uolėtų kalvų baltumo, kurių apsuptyje Viduržemio jūra atrodė tarsi brangakmenių skrynelė, Zounia nusuko akis į aukščiausią miesto tašką, Šv. Mergelės Marijos statulą, karūnuojančią Notre Dame de la Garde Bazilikos varpinės bokštą, romėnų ir bizantiško stiliaus šventovę, pastatytą ant aukščiausios miesto kalvos La Garde (162 m). Ji apsipylė ašaromis dėkodama viešpačiui, taip kaip ir ilgus amžius darydavo jūreiviai iš kartų kartos, išsigelbėję iš klastingų audrų, ar kaip motinos regėdamos sveikstantį vaiką.

 

Prieplauka prie senojo Marselio uosto 1945 metais, pusė jo tilto subombarduota Nacių 1944 metais

 

 

Belgų krantinė 1945 m

Marselis 1945 metais, po vienerių jo išvadavimo metų buvo jau bepradedąs atsigauti. Uoste būrėsi margos pabėgėlių minios, buvusių kalinių ar demobilizuotų kareivių. Kiti Prancūzijos kareiviai ruošėsi į laivus į Indokiniją, naujam karui. Miestui okupacija atsiėjo brangiai: ištisi senojo uosto kvartalai buvo Nacių nušluoti, Viši režimui padedant, esą ten slapstėsi pasipriešinimo kovotojai ir komunistai. Viskas, kas liko iš uosto keltuvo tilto, sugriauto Vokiečių, buvo tik krūva rūdijančio metalo. Už miesto centro, architektas pasivadinęs Le Corbusier (Charles-Edouard Jeanneret - kūrybinis pseudonimas Le Corbusier, g. 1887 m. spalio 6 d. – m. 1965 m. rugpjūčio 27 d. – šveicarų kilmės, prancūzų architektas ir rašytojas, Modernizmo architektūros pionierius) jau buvo pradėjęs garsųjį gyvenamųjų namų statybos projektą, vėliau pavadintą „kvailių namai“.

Nepaisant lig šiol nepatirtų įspūdžių, pirmą kartą pamačius didmiestį, Zounia iškart pasijuto sava šioje naujoje aplinkoje po kaitria saule. Ji pamilo vietinį akcentą su dainingu atspalviu, suteikiančiu kalbai linksmumo gaidelę. Jie visus skiemenis taria lėtai ir todėl, žinoma, itin suprantamai Zouniai. Po kelerių dienų ji jau nesistebėjo sutikusi juodaodį žmogų gatvėje bei išgirdusi ką kalbant kitomis kalbomis, tokiomis kaip arabų, armėnų, italų ar ispanų. Lankydamasi Babelio Bokšte, kaskart paprašyta dokumentų, ji su pasididžiavimu parodydavo savo politinio pabėgėlio tapatybės kortelę. Nuostabūs St Charles (Šv.Šarlio) geležinkelio stoties laiptai bei šurmuliuojanti minia jai priminė Odesą.

  

Marselio Saint-Charles (Šv.Šarlio) geležinkelio stoties laiptai

Raudonojo Kryžiaus klinikoje jai buvo atlikti medicininiai tyrimai, kurie rodė nerimą kėliančią mažakraujystę, išties, ji svėrė vos 40kg, nepaisant to, kad jau maitinosi normaliai. Ją išsiuntė į sanatoriją prie Paryžiaus, Le Vesinet. Išvyko nenoromis, liūdėjo, jog reiks palikti provincijos vaiskią žydrynę. O liūdesys tik stiprėjo pamačius pilkąjį Paryžiaus srities dangų ir šaltą lietų. Vargiai jį kompensavo garsiosios Paryžiaus įžymybės ir paminklai.

Kadangi viena iš priežasčių jos kelionės į Prancūziją buvo surasti britą pusbrolį, Zounia kreipėsi į Raudonojo Kryžiaus tyrimų paslaugas dėl galimos informacijos. Duomenų apie tą pusbrolį nebuvo, bet ji sužinojo, kad kitas karininkas, amerikietis, yra pateikęs užklausą apie tą patį žmogų. Ji su džiugiu nekantrumu priėmė tarnautojo pasiūlymą susitikti su tuo amerikiečiu karininku. Jis, tiesą sakant, buvo kitas Zounios pusbrolis, sūnus kitos mamos sesers, emigravusios į valstijas dvidešimto amžiaus pradžioje. Jo vardas Walter Sczudlo, gimęs Amerikos žemėje 1907 metais, o karui prasidėjus įstojo į JAV armiją. Kadangi jis kilęs iš mamos – lenkiškos pusės, abu galėjo kalbėti lenkiškai, kalba, kuria Walter kalbėdavosi su tėvais, kol jie gyvi buvo. Tėvai, beje, atvykę į Ameriką, savo pavardę supaprastino, iš Szczudło (kas reiškė “atrama”) jie tapo Skudlo. Walter apsidžiaugęs, jog pavyko rasti jaunąją pusseserę, nedvejodamas pasiūlė jai vykti kartu į Ameriką, kur galėtų ramiai įsikurti. Reikėjo tik pasirūpinti dokumentais, gauti vizą, kas, deja, užtrunka.

Tuo tarpu Zounia praleidusi keletą mėnesių Le Vesinet, sveiko, grįždama prie svorio, atitinkančio Raudonojo Kryžiaus standartus. Ji pasinaudojo proga lankyti Prancūzų kalbos kursus, patobulinti kalbėjimo įgūdžius ir buhalterijos mokymus, kad ateityje būtų lengviau darbo rasti. Walter turėjo grįžti į Ameriką dar nespėjus gauti Zouniai vizą, bet jis pažadėjo ir toliau stengtis. Zouniai nuobodžiauti ilgai neteko, vieną dieną gydytojas pasiūlė jai grįžti į Marselį. Atsirado kambarys pas dailininkę, ieškančią jaunų modelių.

 

Naujas gyvenimas Marselyje

Atsidūrusi gyvame ir triukšmingame Viduržemio jūros mieste, ji su malonumu įsikūrė kartu su kitomis dviem pabėgėlėmis Madam Coulon studijoje, ant Neuve upės kranto, pačioje Senojo Uosto širdyje. Menininkė šeimininkė, née Hélène Galanis, senos graikų šeimos paveldėtoja, ją nusisamdė, tiesą sakant, dėl kompanijos, bėgdama nuo vienatvės. Tarp pozavimo sesijų, Zounia mėgavosi plaukiančių ir išplaukiančių laivų ir jachtų šokiu, savo kelyje pasisveikinančių su pajuodusia tvirtove, viduramžiška Šv. Viktoro bažnyčia, seniausia Prancūzijoje ir su naujosios klasikos pastatu – Miesto Rotuše, kurį saulėlydis nudažo rožine spalva. Socialinio Rūpybos centro pagalbos pabėgėliams dėka, Zouniai pavyko greitai rasti buhalterės darbą odos gamykloje. Ji autobusu važiuodavo į užmiestyje įsikūrusią gamyklą, iš kurios sklindantis kvapas keldavo šleikštulį. Bet tik iš pradžių, vėliau ji jo net nepastebėdavo. Gamykloje susipažino su buhaltere Raymonde Hardy, kuri buvo susižadėjusi su jaunu kadetu Lucien („Lulu“) Eudeline. Jie tapo pirmaisiais draugais prancūzais, kurie ir supažindino ją su Marselio bendruomene.

 

Marselio miesto rotušė (pastatyta 1666-1673, valdovui Louis XIV) matoma iš  Rive-Neuve Quay šiais laikais

Į savo dirbtuves Madam Coulon mėgo kviestis jaunus žmones, paplepėti, bei rūpindamasi, kad jos modeliai nenuobodžiautų, atrastų kultūrinį gyvenimą ar net miesto dvasią. Vienas iš jos dažnų svečių, Henri Wescher, aukštas raudonplaukis jaunuolis, dirbo Ricard alkoholinių gėrimų gamykloje, garsioje jų anyžiniu likeriu „pastis“. Vieną vakarą jis atsivedė vaikystės draugą, Christian Finaud. Jis dėvėjo ilgą paltą ir plačias kelnes, madingas pokaryje, vadinamas „zazou“ stiliumi. Zounią išsyk pakerėjo jo mėlynos akys ir liūtiškos garbanos, kaip to meto kino garsenybės Jean Marais ir siauri ūsiukai pagal Clark Gable stilių. Jaunuoliai eidavo šokti „bebop“ (džiazo) bei „jitter-bug“ (boogie-woogie, vėliau – rokenrolas) stiliumi rūsyje, palyginus su St Germain Des Pres, kur trimitu grojo rašytojas, muzikantas, dainininkas Boris Vian. Per tuos pasimatymus, Marselio vietiniai sakydavo „dažnus lankymus“, Zounia paminėjo senelę ir prisipažino mokanti burti iš kortų. Chritian, būdamas skeptikas Dekartietis (mokslo žmogus), sakė nenorįs sužinoti apie nenuspėjamą ateitį, vietoj to, prašė jos iš kortų išskaityti ką apie jo praeitį. Ir prabilo kortos: augo be tėvo (išties, tėvai išsiskyrę buvo), , patyrė ilgą kelionę (Christian išties buvo keliavęs į Suomiją, po karo, kelias savaites gyveno tarp vietinių, buvo ir Čekoslovakijoje). Racionalus prancūzas liko sukrėstas ir greit suprato, kad pamilo tą žavią pabėgėlę iš šaltosios šalies.

Vieną dieną, Christian, didžiuodamasis aprodęs gimtąjį miestą Zouniai, įėjo į Dievo Motinos Saugotojos baziliką. Atsivėrusios panoramos didybė ir grožis atėmė žadą ir ji meldėsi apsupta žvakių ir smilkalų aromato. Įspūdį stiprino ir daugybė padėkos plokštelių, piešiniai, kabantys laivų modeliai, kaip naivaus dėkingumo ženklai nuo tikinčiojo, jaučiančio „Gerosios Motinos“ globą. Christian netikėtai sutiko jauną bazilikos patroną, Tėvą Filipą, jo buvusį mokytoją iš Šventos Širdies Mokyklos (Sacred-Heart School). Kunigas leido sau įspėti Christian sužadėtinę: „Net neįsivaizduoji, koks išdykęs jis gali būti...“ Vaikštinėdami po išsiraičiusias gatves, jie stabtelėjo prie restauruoto tanko „Žana Dark“, padėjusio išvaduoti Marselį, tiksliau Šventos Mergelės kalną, kur Vokiečiai grūmėsi ties pralaimėjimo riba 1944 metų rugpjūtį. Christian nupasakojo to meto įvykius, kur ir pats dalyvavo, apsiginklavęs pistoletu, dėvėdamas FFI (Free French – Laisvieji Prancūzai) raištį kartu su kitais pasipriešinimo kovotojais. Vėliau, lankydamiesi bazilikoje su savo vaikais, su pasididžiavimu kaskart sustodavo prie šios istorinės vietos. 1947 metais jaunas lenkas, teologijos studentas, kurio mama taipogi buvo lietuvė, keliavęs iš Romos pasirašė bazilikos svečių knygoje: jo vardas Karol Wojtyła, po trisdešimties metų tapo Popiežiumi.

 

Sudaužytas tankas Žana Dark prie Dievo Motinos Saugotojos bazilikos, 1944m rugpjūtis

Tada atėjo laikas pristatyti Zounia Christian mamai. Claire Finaud gyveno Sebastopol aikštėje, kaimynystėje, vadinamoje Penktoji Aveniu (ji vis sakydavo „Keturi Keliai“, pavadinimas kilęs iš prieškario laikų, vykstant miesto rekonstrukcijos darbams). Butas buvo pirmame keturaukščio namo aukšte, paveldėtame iš tėvo, buvusio inžinieriaus, sukonstravusio geležinkelį nuo Marselio iki Alpių. Ji svajojo, kad jos vienturtis sūnelis, kurį ji augino viena, ves viduriniosios klasės merginą, iš Aix-en-Provence Teisės Mokyklos bendramokslių. Todėl jai prireikė laiko, kol priėmė šią užsienietę merginą iš tolimos šalies, greičiausiai ir kilusią iš varguolių šeimos, ko gero besikėsinančią į jos gerbuvį, kuris tuoj atiteks dar bala žino kokiai čigonų genčiai. Claire buvo sesele pirmo pasaulinio karo metu, taip Aix-en-Provence Verdun (šiaurės rytų Prancūzija) sutiko būsimą vyrą, tuomet, sužeistą karį. Georges, jos būsimas vyras, jaunesnis už ją (jis pasisakė esąs vyresnis, norėjo, kad į Klasė 16 patektų), svajojo apie meninko karjerą. Claire studijavo Marselio Menų Mokykloje kartu su Louis Botinelly, skulptoriumi, vėliau pastačiusiu keletą žymių miesto paminklų, tokių kaip alegoriškos Saint Charles stoties laiptų statulos, reprezentuojančios kolonijas. Georges, rašytojas ir žurnalistas, išleido keletą knygų ar literatūrinį žurnalų iliustruotų žmonos medžio raižiniais. Jis bendraudavo su Pietų Prancūzijos žvaigždėmis, tokiomis kaip Marcel Pagnol, jo vaikystės draugas. Dažnai keliaudavo į Prancūzijos sostinę. Claire pardavė kelis savo ankstesnės kūrybos paveikslus, klasikinio, ankstyvojo impresionizmo stiliaus, su Provincijos kraštovaizdžiu ir Marselio gatvių vaizdais. Laimei, už butų nuomą mokėti mokesčiai užtikrino Claire finansinį patogumą, gal ir ne turtuolės lygio. Tačiau Georges to nepakako, jis paliko šeimą kai sūnui Christian buvo šešeri ir iškeliavo gyventi paryžietišką gyvenimą su kitomis moterimis, kaip Claire sakydavo, „kekšėmis“. Sužinojęs apie Christian ketinimą vesti Zounia, Georges tam lygiai taip pat nepritarė. Jis rašė savo mamai, kad nematė „sėkmės tokioje santuokoje su lenkaite, neturinčia mūsų mentaliteto“. Tokia rasizmo apraiška vėliau atrodė itin paradoksali, kai Georges gyveno ir kartu dienas baigė su turke...

Claire nevadino Zounia jos vardu. Jai atrodė, jog vardas skamba pernelyg panašiai kaip Christian artimos draugės vokiečių aviganės, Xénia. Jai labiau patiko vardas Vladia, labiau tinkamas. Zounia visomis išgalėmis stengėsi pelnyti Claire palankumą, bet dažniau demonstravo naivumą bei keistumą. Per oficialius sužadėtuvių pietus namuose, jai atidarinėjant šampano butelį, Christian, baksnodamas draugui Henriui, sako jai vokiškai (Claire nemokėjo vokiečių kalbos), „Zum Bild!”, vildamasis, kad šampano kamštis sugadins Claire paveikslą, kurio jis nemėgo. O Zounia garsiai prancūziškai ir klausia „Kodėl aš turėčiau taikytis į tą paveikslą?“, taip pelnydama būsimos anytos rūstybę.

Po kelių dienų atkeliavo laiškas nuo Walter, jis kvietė Zounia į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jam pavyko gauti jai politinio pabėgėlio vizą. Zounia padėkojo jam už visas pastangas, bet ji jau apsisprendė, lieka gyventi Marselyje, kur prasideda naujas gyvenimo etapas. Vestuves jie šventė 1950 metų gruodį, Šv Mykolo (Saint-Michael’s) parapijos bažnyčioje, kur vėliau bus jų vaikai pakrikštyti, priims pirmą komuniją, tuoksis ir galop Zounia bus suteiktas paskutinis pašventinimas. Miesto Rotušėje, ji grąžino galiojimo nebetekusį civilinės registracijos dokumentą (gautą padedant jos vyro draugų liudijimu), pagal kurį ji buvo Lenkijos pilietė tuo metu, gimusi Wilno (Vilnius), Lenkijoje. Po santuokos, ji galėjo gauti Prancūzijos pilietybę (kas, deja, buvo nepasiekiama Tarybų Sąjungos moterims ištekėjusioms už prancūzų). Šis „šventas melas“, kaip sakydavo Christian, kartą jau buvo išgelbėjęs jai gyvybę, o dabar ir davė antrą tėvynę.

 

Saint-Michel (Šv. Mykolo) bažnyčia šiais laikais

Medaus mėnesiui Christian ir Zounia kartu su draugu Henri Wescher ir jo sužadėtine Françoise išvyko į piligriminę kelionę į Romą, senuoju furgonėliu, kvepiančiu anyžiniu likeriu „Pastis“, beje ir sugedęs jis buvo kelyje keletą kartų. Šventame mieste, po Wescher jungtuvių, abi poros turėjo progą audiencijai pas Popiežių Pijų XII, kaip šventinių renginių dalis Šventuosius Metus švenčiant, kuriuos popiežius jau rengėsi užbaigt vienumoje. Šis atgailos ir padėkos metas Zouniai atrodė tarsi atsakas į visas jos maldas kartu ir jos naujų namų palaiminimas. Beje, ji prisiminė, kad prieš tai 1933 metais buvo švenčiami Šventieji Metai, kuriuos paskelbė Pijus XI, Kristaus mirties metinėms paminėti, tačiau tas laikmetis sutapo su Hitlerio valdžios atėjimu, kuris tapo visos Europos nelaimių šaltiniu.

Grįžus į Marselį, pora apsilankė pas Dievo Motinos bazilikos patroną, prašydami jo palaiminimo. Per pamokslą kunigas, susijaudinęs, prašė poros neužvert durų savo draugams ir kaimynams, tačiau liežuvis susipainiojo ir vietoj to pasakė frazę apibūdinančią „bordelį“... Taipogi, jis skatino juos susilaukti daug Dievo vaikelių. Gana greitai, kunigo linkėjimai pradėjo pildytis, - po kelerių mėnesių Zounia pradėjo apvalėti. Tas, beje, Zonuniai netrukdė kiekvieną sekmadienį lydėti vyrą medine kanoja plaukioti palei Marselio pakrantes, netgi esant stipriam vėjui. Prireikdavo smarkiai pasidarbuoti irklais, tačiau kokia palaima būdavo plaukioti neliestame fiordų vandenyje ar mėgautis saulute ant Frioul Salų uolų. Po vienerių vedybinių metų gimė pirmasis vaikelis. Jo vardas Emmanuel (Emanuelis), (pagal hebrajų kalbą, „Viešpats su mumis“). Tiesą sakant, kai vaikelis gimė, Kūčių vakarą 1951 metais, tėvai vis dar ginčijosi dėl jo vardo. Zounia berniuką norėjo pavadinti lietuvišku, tuo metu populiariausiu vardu Zenonas (kaip graikų filosofas, stoicizmo pradininkas). Christian, abejodamas dėl tautiečių kultūrinio išprusimo, norėjo vardo skambančio prancūziškai. Tuo tarpu Kalėdų vakarą, vaiko močiutė, nuėjusi į ilgas vidurnakčio mišias; beveik snausdama staiga išgirdo kunigo skaitymą iš Evangelijos pagal Matą, kuris tarsi atsisuko į ją ir tarė: „Lai jie pavadins jį Emanueliu.“ Ji tikėjo, jog tai buvo šventas apreiškimas ir nuskubėjo į Žanos Dark kliniką, papasakoti jauniems tėveliams. Zounia ir Christian net palengvėjo ir taip davė vaikeliui hebrajų vardą, itin populiarų Prancūzijoje.

Antrasis poros vaikelis Marc (Markas) gimė 1953 metų vasarį. Krikšto tėvu būti tėvai pakvietė jauną Aix-en-Provence universiteto Viduramžių Istorijos profesorių, dėstantį ir Marselyje bei Šv. Mykolo bažnyčios parapijietį, garsų savo liberaliomis pažiūromis. Georges Duby keleriems metams buvo išrinktas Prancūzijos Kolegijos, prestižinės akademinės institucijos, Viduramžių Istorijos vyriausiuoju vadovu bei tapo Prancūzijos Akademijos nariu. Civilinės registracijos įraše, Markui duotas tik vienas vardas: jo močiutė griežtai uždraudė vaikui duoti, kaip įprasta būtų, krikšto tėvo vardą, nes pastarasis buvo jos buvusio sutuoktinio bendravardis.

 

 1953: Emmanuel su ką tik gimusiu broliuku Marc

Nepraėjus ir mėnesiui po Marc gimimo, Zounios namuose sužibo naujas vilties žiburėlis. Mirė Stalinas, užversdamas tamsųjį Europos istorijos puslapį. Palaipsniui, optimistinės naujienos prasiskverbdavo pro Tarybų Sąjungos sieną. Kol Zounia vis dar laukė žinių iš savo šeimos Lietuvoje nuo pat jos tremties 1943 metais, buvo atkurta tarptautinė komunikacija. Vieną dieną Zounia gavo pirmąjį atsakymą iš daugybės nepristatytų ir žinomą neatsakytų laiškų. Pagaliauǃ Ji sužinojo, kad jos tėvai ir seserys yra gyvi, tik Veronika su šeima ištremta į Sibirą. Sudvajų namelis ir mažas žemės lopinėlis tebuvo paliktas šeimai po Tarybinės tvarkos. Atkeliavo daugiau laiškų, su nespalvotomis nuotraukomis, iš skirtingų šeimynykščių gyvenimo, bet reikėjo būti itin atsargiems: visi žinojo, kad tarybinė cenzūra buvo beribė, laiškus įdėmiai skaitė KGB. Niekas nenorėjo įduoti šeimos dėl Zounios pabėgimo į kapitalistinę šalį. 

 

1953: Rita, Veronikos duktė kartu su močiute ir tetomis Stefka (kairėje) ir Jadvyga (dešinėje), tuo metu, kai jos mama buvo tremtyje Sibire 

 

Visa šeimyna susirinkę prie Sudvajų sodybos po Veronikos vestuvių, 1956 m

1950-ųjų metų pradžioje Prancūzijoje tarp krikščionių prasidėjo debatai: Kaip išsivaduoti iš karo nelaimių  ir atkurti normalius santykius su Vokietija, prikelti Europą naujam gyvenimui. Dar gerokai prieš oficialų De Gaulle ir Adenauer 1960 m susitaikymą, palaikančios misiją grupuotės pradėjo mainus tarp jaunų prancūzų ir vokiečių. Christian ir Zounia nusprendė taipogi prisijungti prie judėjimo, vedančio į tautų susitaikymą. Vieną dieną jie nuėjo į Saint Charles (Šv.Šarlio) stotį pasitikti jauno paauglio iš Hamburgo, jiems paskirto globai pagal mainų programą. Kaip Zounia nustebo, sužinojusi jo vardą – Zygmunt Salkauskasǃ Kilęs iš Lietuvos, šeimoje emigravusioje į Vokietiją po pirmo pasaulinio karo. Zounia tai buvo lyg dar vienas šventas stebuklas ir atpildas už jos pastangas. Zygmunt praleido šeimoje keletą mėnesių ir išsaugojo artimus ryšius su šiais tėvais globėjais.

Zounia ir toliau gyveno aktyvų ir sveiką gyvenimą. Kartu su keliais draugais, ji su vyru prisijungė prie Jaunimo Turistinių Stovyklų Federacijos (Youth Hostels Federation) ir Marselio Žygeivių Bendruomenės (Society of Marseille Hikers) kurie rengdavo žygius po Provinciją. Ji netgi susipažino su kalnų žygiais fiorduose (calanques), prie Marselio, vedama Gaston Rébuffat, kuris išgarsėjo įveikęs kelias sudėtingas uolas, vėliau Mont Blanc ir Everestą. Zouniai tai buvo neįtikėtinas atradimas, nes ji augo šalyje, kurios aukščiausia taškas – Juozapinės Kalva tesiekė 300 metrų. 2005 metais, dešimtųjų Rébuffat mirties metinių proga buvo atidengtas jo biustas Sebastopol Aikštėje, bet, deja, Zounia jau to nematė.  

 

 Uola pavadinta Rébuffat vardu Calanques Kalnų masyve (Nuotrauka - Lakko RCS)

Vasarą, Christian ir Zounia kartu su dviem sūnumis išvažiuodavo „gryno oro įkvėpti“ į užmiestį ar kalnus. Iš pradžių, juos vis pasikviesdavo Christian pusseserė Germaine Cérez, į šeimos namus Banassac netoli Canourgue miestelio centrinio kalnų masyvo regione. Čia gyveno Christian teta iš tėvo pusės, našlė, Indokinijos naujakurio žmona, vardu Claire, kaip ir Christian mama, beje jos palaikė gerus santykius netgi po brolio skyrybų. Banassac namai buvo pakankamai dideli, kad juose galėtų apsistoti netgi keli pusbroliai vienu metu, o vaikai galėjo saugiai dūkti kieme ar netoli apylinkėje.  

 

Marc ir Emmanuel Banassac sodyboje (1955m)

Norėdami paįvairinti atostogas, Christian ir Zounia kelias vasaras praleido mažame namelyje, buvusioje avidėje, Céüze, virš Gap, Alpėse. Prie jų dažnai prisijungdavo kita šeima, jos tėtis, Paul Sempe, Marselio uosto pilotas ir mama Léonne buvo atsidavę vegetarai. Minimalūs namų patogumai, be vandentiekio ir šildymo jiems buvo kaip tik, o aplink namelį augantys balti grybai, dažniausiai būdavo jų vienintelis maistas prie grikinių sausainių. Kartą žiemą Christian ir Zounia nusprendė išvažiuoti į kalnus, nepaisant šalto oro. Juos užklupo sniego pūga ir taip jie negalėjo patekti į slėnį ir todėl Christian rogėmis turėjo leistis keletą kilometrų, kad pagalbos prisišauktų. Vėliau atostogauti ar šiaip pailsėti šeima važiuodavo pas Paul ir Leonne, jų sodyba buvo pačioje Saint Baume kalnų širdyje Provanse.  

 

1955 ųjų vasara Céüze: Marc ir Emmanuel

Finaud šeima ir toliau augo – 1955 m balandžio 20 dieną gimė Michaël, o lygiai po dviejų metų, balandžio 20 dieną gimė jų vienintelė dukrelė Béatrice. Šis nuostabus atsitiktinumas, kad vaikai gimė tą pačią dieną, ilgai dar buvo šeimos anekdotas, bet bent jau dėl gimtadienio šventės buvo itin patogu. Jauniausias vaikelis gimė 1961 m kovo 2 dieną, Zounia jam davė Christian vardą, ne dėl vaizduotės stokos, bet kaip dovaną ir padėką vyrui bei tikėjimui. Iš viso, ji buvo pastojusi šešis kartus (įskaitant negimdyvinį) per dešimt metų. Dievo Motinos bazilikos patronas būtų patenkintasǃ Šeimos galva, norėdamas įkurdinti visą savo gentį, įkalbėjo mamą persikelti į antrą aukštą, kur anksčiau gyveno jos sesuo, Mathilde, kolonistų armijos karininko našlė. Pirmajame aukšte jis išgriovė skiriamąsias sienas ir taip atsivėrė erdvus prieškambaris, o vaikai dar ilgai turėjo dalintis du kambarius, kol jis nepastatė kieme priestato. Ši žalia salelė miesto centre buvo išties ypatinga privilegija, o vaikai galėjo smagiai žaisti, kaip žaidimų aikštelėje. Zounia gal kiek perdėdavo, sakydama, jog vienintelės gėlės ten augę buvo medetkos (prancūziškai souci, ir reiškia „rūpestis“), gulsčioji cimbaliarija (cymbalaria mularis, prancūziškai ruine ir reiškia „pražūtis“) ir zebrina svyrančioji (prancūziškai misère, „vargas“), bet ji džiaugėsi galėdama išleisti šunį palakstyti su vaikais, o pastarieji taip ir laukdavo progos išdaigoms. Kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, jie kieme susikasė darželį, kur augino įvairiausių salotų ir porų. Taipogi jie laikė ir visą ūkį – kalakutus, vištas ir triušius (narvelyje, po to kai pernakt suėdė beveik visas jų daržoves). Tačiau namų patogumai, tiesą sakant, buvo gana primityvūs: anglių krosnis, naudojama vandens ir namų šildymui žiemą, o vasarą nekuriama, taigi Zounia, maudydama vaikus, turėjo sunkius kibirus karšto vandens nešti iš rūsio virtuvės. Indaplovės, savaime suprantama, irgi nebuvo, taigi sulaukus svečių ar lankytojų, Zounia tekdavo ilgai paplušėti prie kriauklės. Na o kalbant apie skalbinius, visų prima skalbimo mašiną reikdavo išsitraukti iš spintelės ir prijungti prie virtuvės kriauklės, o gręžiami jie būdavo rankine gręžtuve. Kai vaikai buvo maži, Zounia prisegdavo šimtus skalbinių segtukų per savaitę... Jei vienas iš vaikų susirgdavo, visus vaikus kartu laikydavo, kad taip visi vienu metu sirgtų, o ne pakaitomis. Bet Zounia niekada nesiskundė dėl šių sunkumų, nes ji žinojo, kad buvo ir blogiau ir ji net neįsivaizdavo, kad namų šeimininkės darbas gali būti kaip nors palengvintas.

 

1955: Emmanuel ir Marc su kelių mėnesių broliuku Michaël

 

 

 1956: Michaël, Marc ir Emmanuel su Zounia, močiute Claire ir teta Mathilde

 

 

1957: Michaël, Emmanuel ir Marc

 

1957: Marc ir Michaël gimus sesutei Béatrice

Šeimos gyvenimas sukosi aplink Saint Michael parapijos bažnyčią, kurioje Christian ir Zounia buvo tarp pagrindinių atramų. Jų namuose vyko daug diskusijų ir maldos vakarų, vedamų vieno iš kunigų priklausančių „Prancūzijos Misijai“, aktyvistų grupei, kovojančiai už atnaujintą Katalikų Bažnyčią, artimesnę darbo liaudžiai, vargšams, kuri, daugeliu atžvilgiu, įskaitant ir liturgijos modernizavimą, buvo kaip vėliau inicijuotas Vatikano II Konsulas. Kartu su kitomis grupelėmis šeimų dalyvaujančių šiame judėjime, jie sekmadienius leisdavo užmiestyje ar prie jūros. Zounia, Nemuno upėje išmokusi gerai plaukti, vis skatindavo suaugusiuosius, vaikus ir paauglius įšokti į vandenį, net žiemą. Savaitės bėgyje, Zounia dažnai dalyvaudavo socialinės paramos akcijose padėti seneliams ar čigonams, kartais ji lankydavosi jų lūšnynuose. Christian ir Zounia susidomėjo italų filosofu Lanza del Vasto, Europietiškuoju Gandhi, skelbiančiu taikų ir asketišką gyvenimo būdą. Jis buvo Arkos Bendruomenės įkūrėjas. Christian ir Zounia praleido keletą savaičių klausydami jo mokymų ir dalyvavo demonstracijose prieš karą Alžyre bei Prancūzijos vyriausybės sprendimą vykdyti atominės bombos gaminimo programą.

 

Ne vieną kartą Zounia nukentėjo dėl savo dosnumo kitiems. Pavyzdžiui, ji pagailėjo vienos senutės, emigrantės rusės, ponios Toumians, gyvenančios apleistame kambarėlyje. Jai nupirkdavo maisto, norėdama padėti finansiškai, bet neįžeidžiant jos orumo, Zounia duodavo jai lyginimo darbelių. Vieną dieną, sunerimusi, kad seniai jos nematė, Zounia nuėjo į jos kambarėlį. Durys buvo atvertos, kambarys tuščias. Kaimynė pasakė, kad senutę naktį į ligoninę išvežė. Nuvykusi į ligoninę ji sužinojo, kad senutė mirė. Kartu su Christian, jie suorganizavo laidotuves, nupirko paprastą pušinį karstą ir kapavietę bendruomenės kapinėse. O po kelių dienų kaip jie nustebo, kai socialinė darbuotoja apsilankė pasiteirauti, ar jų nesieja giminystės ryšiai su senute, nes tvarkydami jos kambarėlį po čiužiniu rado krūvą dolerių ir aukso luitą. Kadangi paveldėtojų nebuvo, visas paslėptas turtas, žinoma, nukeliavo į valstybės lobyną.

 

Viena iš Saint Michael parapijos bažnyčios socialinių akcijų buvo apleisto Alpių sodybų Les Combres atstatymas, kad neturtingųjų šeimos galėtų atvykti atostogų ir vėliau senosios sodybos Grenoble apylinkėje remontas, Marselio nuskriaustų vaikų vasaros stovykloms organizuoti. Kelis sezonus Zounia, Christian ir vaikai prisijungė prie entuziastų savanorių grupės, mūrijo, nešdavo cemento kibirus, kėlė sijas, klojo plyteles. Cordéac kaimelis, kuriame buvo ta sodyba, įsikūręs ant uolos virš Drac upės. Jei savanoriai darbininkai į sodybą važiuodavo žiemą, turėdavo patys sniegą nusikasti saviesiems Citroëns ar Peugeots. Pavasarį, statūs šlaitai pasipuošdavo itin kvapniais baltaisiais narcizais, o juose vaikai taip mėgdavo vartytis. Vasarą visi prausdavosi fontane, nepaisydami oro. Susėdus prie stalo, aplink tvyrančioje Alpių tyloje nuskambėdavo suaugusiųjų ir vaikų balsai.

 

Prie šeimos stalo Cordéac, 1958m

 

Tarp savanorių darbininkų Cordéac buvo Tėvas Pierre Gallocher, svarbus Marselio Katalikų Bendruomenės vedlys. Būdamas Saint-Michael bažnyčios kunigu jis vis labiau įsitraukė į darbininkų klasės atvertimą į tikėjimą. Vėliau jis buvo vienas iš pirmųjų Marselio kalėjimo kapelionų; įkūrė socialinės paramos grupę prostitutėms Amicale du Nid, bei buvo jaunų neįgaliųjų socialiniu darbuotoju. Jis buvo diplomuotas speleologas (urvų tyrinėtojas), dirbęs su daugybe pradedančiųjų norinčių atrasti slaptą požeminių urvų grožį pietų Prancūzijoje, talentingas fotografas, jo nuotraukos yra keliose knygose apie Marselį kartu su daugeliu kitų fotografų. Būdamas geras rašytojas ir žurnalistas, jis dažnai gynė taikos ir brolystės kelią. Kaip ištikimas Zounia ir Christian draugas jis sutiko būti jų sūnaus Michaël krikšto tėvu. Išėjęs į pensiją, išsikėlė gyventi Cordéac apylinkėje.

Christian ir Zounia įsimylėjo Trièves regioną ir ieškojo išsinuomoti namą šeimos vasaros atostogoms. Vienas kaimo vyrukas jiems pasiūlė sodybą, tik be patogumų. Sodyba buvo Lolagne, prie Saint-Baudille-et-Pipet (pavadinimas vaikus visąlaik prajuokindavo), o apsistodavo joje keletą vasarų ne tik visa Finaud šeima, bet ir keletas kitų (tokių kaip Tacussels), kelias vasaras ir dar keletą kartų per Velykas. Suaugęs Zygmunt Salkauskas irgi atvažiuodavo. Jis mėgdavo rytais pasnausti, bet jo saldų miegą ne vieną kartą yra sutrikdę per visą sodybą aidintys garsai iš filmo „Tiltas per Kvaijos upę“ plokštelės. O prausdavosi visi lauko fontane arba netoliese esančioje upėje. Kieme buvo lauko tualetas. Vieną vakarą, Stina, jauna suomė dirbusi pagal au-pair auklių programą, pasamdyta gimus Christian Jaunesniajam, staiga, kad pradės lėkti per kiemą keiksnodamasi ir bandydama nusirengti rūbus: tualeto grindys įlūžo ir ji, vargšelė, įkrito į srūtų statinę. Pribėgusi prie fontano šoko į jį nuoga, o vaikams tai juoko buvo.

 

 

 Šeima prie Mens Alpėse, 1960m

 

Stina su Christian Jr Lolagne sodyboje, 1961m

Vasarą Christian nuveždavo šeimą į Lolagne, o pats grįždavo į Marselį, kur dirbo vienos autobusų kompanijos vadovu. Moterys ir vaikai patys puikiai suderindavo laiką, ar eiti pasivaikščioti miške – kur Zounia vaikus išmokė grybus skirti - , ar maudytis upėje ar viešajame baseine artimiausiame Mens mieste, ar pasileisti į lobių medžioklę, kur prizai garantuoti visiems. Emmanuel ir Marc eidavo žvejoti upėtakių, dažniausiai rankomis juos sugaudavo vandens baseinuose (kas buvo nelegalu), dairydamiesi, kad miškininkui nepakliūtų. Emmanuel  puikiai sekdavosi, jis net nebijodavo ir prie vandens gyvenančių angių. Kelias yra net nudobęs ir laikė butelyje su formaldehidu.

Christian grįžus šeimos parsivežti, kelias dienas praleisdavo kartu, dažnai pasivažinėdami po tolimesnes vietas, tokias kaip Mensil ar Luz-la-Croix-Haute tarpeklių, kur kiekvienas galėjo rasti aviečių ir grybų. Tačiau pastarojo vėliau lankyti negalėjo, dėl ten vykstančių Tour de France varžybų, Christian nemėgo stumdytis minioje. Vieną vakarą atvykėliai iš Lologne sodybos užgriuvo mažą Saint-Baudille-et-Pipet bažnytėlę pasiklausyti vyrų atlikėjų Kedroff Kvarteto koncerto. Tarp dainininkų, atliekančių rusų ortodoksų operų arijas. buvo toks jaunas baritonas Henryk Miszewski, vėliau, po kokių dvidešimties metų, jo duktė Hélène ištekėjo už Marc. Kartą, vieną vasarą, Georges Finaud, nematęs anūkų Marselyje, nes jo buvusioji žmona uždraudė, atvyko į Lologne su naująja žmona , Naïmée. Jis išmokė Emmanuel ir Marc gaudyti vėžius bučiais (specialiais tinklais), bet laimikis nebuvo itin gausus.

Po kelerių metų tėvai nusprendė žiemos atostogas, savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų, su vaikais praleisti Lologne, nepaisant atšiaurių oro sąlygų. Marc sirgo gripu, taigi pasiliko su močiute. Šeimai grįžtant namo, ant posūkio sugedo mašinos Renault 16 stabdžiai ir ji nuriedėjo skardžiu. Smūgius sušvelnino ant stogo pritvirtinti lagaminai ir tik Emmanuel nukentėjo, jam lūžo ranka. Dėl Renault patirtos žalos, šeima galėjo nusipirkti gabalėlį žemės, su pušaitėmis, La Ciotat, prie Marselio, svajodami ten pastatyti namą. Tuo tarpu, šeima persikėlė iš Lologne į kitą sodybą, Mines netoli Mens vasaros atostogoms. Augantys vaikai ten rasdavo naujos erdvės išsidūkti ir net išmoko jodinėti, o mama vėliau turėjo atsisakyti šio naujo pomėgio, po nevykusio kritimo.

 

 Marc ir Emmanuel grįžę su laimikiu (Lolagne, 1961m)

 

Su seneliu Georges Finaud Lolagne sodyboje (1961m)

Su Lietuva ryšys nenutrūko. Beveik kas mėnesį Zounia gaudavo iš mamos ar seserų laišką, apie visų jų gyvenimus. Jau tapo rutina: per pietus, vaikams grįžus iš mokyklos, mama išversdavo visiems laišką, o vaikai svajodavo apie mažą medinį namelį ir pasakas, kurias jiems nuo mažens Zounia pasakodavo. Kartais Zounia ir Christian suruošdavo jiems siuntinuką, Lietuvoje buvo nepriteklius. Tarybų Sąjunga sutiko dirbti su keliomis pervežimų kompanijomis, dažniausiai susijusiomis su Prancūzijos Komunistų Partija. Siuntėjai iš Prancūzijos buvo griežtai apriboti leistinų daiktų sąrašu, turėdavo pridėti siunčiamų daiktų sąrašą, supakuoti į medinę dėžę, o ji buvo kelis kartus tikrinama agentų. Tikroji tokio siuntinio kaina dažnai viršydavo turinio kainą kelis kartus dėl muitinės ir siuntimo mokesčių. Bet lietuviai šeimynykščiai, visada nuoširdžiai dėkodami už siuntinukus, nenorėjo būti tik gavėjais, todėl siųsdavo savo siuntinius į Marselį. Žinoma, jie netikėjo tarybine propaganda, esą vakaruose šeimos, alinamos kapitalizmo, kentėjo nepriteklių. Bet jie su pasididžiavimu siuntė savo prancūzams giminaičiams lietuvių tautodailininkų darbus, tokius kaip gintaro juvelyrika, tradicinės kaklajuostės, odiniai knygų viršeliai, siuvinėtos lino staltiesės ar kilimėliai. Jie žinojo, kad Zounia ilgėjosi kaimiškos dešros, kurią, kaip bebūtų keista, tarybinė patikra praleisdavo. Kartą, Christian perskaitė straipsnį savaitraštyje Paris-Match apie naująjį Tarybų Sąjungos vedlį, TSKP CK pirmąjį sekretorių Nikitą Chruščiovą, prieš jo vizitą Prancūzijoje. Nuotraukoje, prie užmiesčio vilos („dača“), paprastai atrodantis „mužikas“ žaidė stalo tenisą, vilkėjo „kaimiečio“ marškinius, išsiuvinėtus, apvalia apykakle. Zounios vyras „išprašė“ savo uošvių lietuvių tokių marškinių; po kelių savaičių tokius jie jam ir atsiuntė. Christian dėvėjo juos per šeimos šventes ar kostiumų vakarėlius. O kalbant apie Chruščiovą, jis apsilankė Marselyje ir pabuvo būtent tame vaikų darželyje, kurį prieš keletą metų lankė Finaud šeimos vaikai.

 

 

 Zounia ir Christian, 1966 m.

 

1967m.: visa Finaud šeima  

Pirmasis šeimos susiėjimas (1968m.)

Tarybų Sąjungai sušvelninus griežtąjį režimą 60-aisiais metais, Zounia pabudo viltis pasimatyti su giminaičiais ar netgi aplankyti gimtąjį kraštą. Tiesa, 1964 metais Chruščiovą pakeitė Brežnevas, kiek solidesnis vadovas. Bet, Prancūzijoje valdant prezidentui Š.De Goliui (Charles André Joseph Marie de Gaulle), šalies santykiai su Tarybų Sąjunga buvo geri, nes Maskva ketino pasinaudoti De Golio politika prieš JAV. 1968 metų pradžioje, Christian pamanė, jog išaušo palankus metas aplankyti žmonos giminaičius, prisidengus turistine kelione į Maskvą. Jis tapo Prancūzijos – TSSR Draugystės Lygos nariu, nes jos subsidijuojami, kaip palaikantys komunizmą, jie galėtų gauti lėktuvo bilietą palankia kaina ir užsiregistravo į kasmetinę kelionę į Gegužės Pirmosios šventę. Marc, pradėjęs mokytis rusų, kaip antrosios užsienio kalbos, buvo vienintelis vaikas keliavęs su tėvais, galėjo jiems padėti susikalbėti. Žinoma, jis buvo įspėtas, jog elgtis turės itin diskretiškai ir nieku gyvu neišduoti jų tikrosios viešnagės priežasties nei vienam bendrakeleiviui. Iš tiesų, Zounia labai nerimavo, kad KGB gali sužinoti apie jos grįžimą į Tarybinę žemę, o tada, remiantis tuo, kad ji yra Tarybų Sąjungos pilietė, nebeišleis grįžti į Prancūziją. Ji taipogi bijojo dėl galimų represijų šeimai Lietuvoje. Susitikimas su tėvais ir artimaisiais buvo sutartas viešbutyje Ukraina, privačioje vietoje, be pašalinių akių. Bet Zounia negalėjo susilaikyti ir, kai turistinis autobusas juos privežė prie viešbučio, vos pamačiusi ten laukiantį tėtį, su ašaromis puolė jam į glėbį. Turistai iš Marselio buvo pernelyg užsiėmę bagažu ar tiesiog apsimetė nieko nematę, bet kokiu atveju, nei vienas net neužsiminė apie tai per visą kelionę. Sausakimšas kambarėlis, kuriame šeima vėl susirinko po 25 metų, prisipildė džiaugsmo ir emocijų. Pokalbius slėgė įtampa, susipynę praeities prisiminimai bei neišsakytos naujienos dėl karo ar cenzūros. Christian irgi bandė susišnekėti su uošviais, padedant žmonai ir sūnui, ar pačiam bandant pasakyti tuo kelis lietuviškus, lenkiškus, rusiškus žodžius kuriuos mokėjo, lydint pietiečiams būdingais gestais bei mimikomis. Dienos metu, Christian, Zounia ir Marc turėjo palikti lietuvius giminaičius ir dalyvauti įprastinėje turistinėje programoje. Po įvairias įžymias vietas juos vedžiojo prancūziškai kalbanti gidė Liudmila. Apsilankę Kremliaus cerkvėse (tuo metu paverstose muziejais) ir rūmuose, jie pabuvojo Gegužės Pirmosios šventėje ir stebėjo paradą Raudonojoje aikštėje, netoli Lenino mauzoliejaus. Nepaisant to, kad viskas buvo labiau pompastiška nei tais laikais, kuriuos Zounia prisiminė žinojusi, Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą pirmą kartą, su daugybe šūkių ir plakatų šlovinančių Komunistų partiją, raudonų vėliavų ir milžiniškų Markso, Engelso ir Lenino portretų. Prieš prasidedant pilietinei demonstracijai, visi stebėjo karinį paradą: branduolines raketas, vežamas didžiulių sunkvežimių, begalinius būrius karių ir jūrininkų žygiuojančių koja kojon, lyg mašinos, ir sušunkančių „Ura“ (valio) priešais mauzoliejų. Tuo metu mažai kas žinojo, jog tai buvo paskutinis karinis Gegužės Pirmosios paradas per visą Tarybų Sąjungos istoriją. Iš tiesų, po kelių mėnesių tarybiniai kariai sutriuškino „Prahos Pavasario“ pasiekimus (jo lyderis Aleksandras Dubčekas (Alexander Dubček) tądien buvo vadovų tribūnoje). Nuo tada, karinis paradas vykdavo tik per Spalio Revoliucijos minėjimą Lapkričio 7 dieną.  

 Zounia su savo šeima Maskvoje (1968 m. gegužė)

 

 

Grįžusi į Prancūziją, Finaud šeima, kaip ir visi prancūzai, išgyveno 1968 metų gegužės riaušes vadinamas „Įvykiai“. Mokytojai streikavo, taigi Marc turėjo pakankamai laiko sudėlioti visas su tėvu Maskvoje padarytas skaidres, bei savo magnetofonu įrašyti komentarus bei muzikinį foną. Skaidrių šou stebėjo daugelis draugų bei Šv. Mykolo (Saint Miachael) bažnyčios parapijiečių. Juos atvedė ne vien tik smalsumas sužinoti ką apie Tarybinę Rusiją, bet ir noras pasidalinti džiaugsmu dėl pagaliau įvykusio Zounios šeimos susitikimo. Daug vėliau Zounia sužinojo, kad dėl šio susitikimo, kaip ji ir bijojo, šeima Lietuvoje buvo nubausta: vos grįžusi į Alytų, sesuo Veronika buvo areštuota ir visą savaitę tardoma KGB agentų. Jos klausinėjo, kodėl sesuo buvo atvykusi iš Prancūzijos ir ką Veronika jai papasakojo apie  gyvenimą Tarybų Sąjungoje. Dėl išsisukinėjimo, Veronika buvo atleista iš tarnybos ir negalėjo dirbti dar keletą metų.

Nepaisant to, kad tuo metu visur tvyrojo nerimas bei įtampa, susidariusi po Tarybų Sąjungos įsiveržimo į Čekoslovakiją, Zounia džiaugėsi, kad turėjo progą vėl susitikti su šeima iš Lietuvos, tuo pačiu ji jau suprato, kad jos ateitis visiems laikams susijusi su naująja tėvyne Prancūzija. Ji pasipasakojo tėvams ir sesėms apie savo meilę Provansui ir Viduržemio jūrai. Dabar ji netgi galėjo konkuruoti virtuvėje su savo anyta gaminant tradicinius valgius, kuriuos ji ir išmoko iš jos ir vyro: žuvienę bouillabaisse (pati prisižvejoja, prie Frioul salų pakrantės, kartą pensininkai kaimynai visas žvejų pescadous paslaptis jai išdavė); aioli (menkė su majonezu bei krienais ir garuose virtomis daržovėmis), pieds-et-paquets (kimšti kiaulienos žarnokai pomidorų padaže),  pistonu (daržovių ir pupelių sriuba su bazilikų padažu), „begalvius vieversius“ (kimšti veršienos suktinukai), įdarytus pomidorus, baklažanų užkepėlę, artišokus sauté... Ji tik nesidomėjo jūros gėrybių bei sraigių patiekalais, nepaisant to, kad vyras visgi privertė ją bent jau paragauti, beje ji nemėgo ir  pastis, anyžių skonio (gal dėl neužmirštamo Ricard autobusiuko kvapo, jų povestuvinėje kelionėje). Dabar ji naudojo alyvuogių aliejų, o ne sviestą ir taukus, kaip įprasta Lietuvoje. Tačiau ji nepamiršo ir gimtojo krašto patiekalų ir dažnai ruošdavo šeimos ar netikėtų svečių pamėgtus valgius: kotletus, cepelinus, grybus, koldūnus ir šaltibarščius. Zounia taipogi išmoko ruošti ir tradicinę Provanso Kūčių vakarienę, kuri, beje, turėjo daug panašumų su Lietuviška bei Lenkiška: stalas dengiamas trejomis staltiesėmis, simbolizuojančiomis Šventąją Trejybę, prieš Vidurnakčio Mišias vakarienės valgiai būdavo vegetariški, taippat patiekdavo trylika desertų, simbolizuojančių dvylika apaštalų ir Jėzų, kaip ir lietuvių bei lenkų tradicijai būdingi trylika patiekalų.

Zounios aistra knygoms ir menams neišnyko, priešingai, - ji skaitydavo visus šiuolaikinės Prancūzijos literatūros autorius ir mielai su Christian klausydavosi 20a klasikinės muzikos: Ravel, Debussy, Messiaen, Chabrier, Chausson, taipogi rusų Prokofjevą, Glazunovą ir Shostakovich ar net vengrų Bartok. Zounios dėka, Christian susipažino su Oscar Milosz (Czesław Miłosz’s pusbrolis) poezija, Emmanuel Levinas filosofija, bei Jurgio Baltrušaičio meno istorija; - lietuvių autoriais gyvenančiais tuo metu Prancūzijoje ir rašančiais prancūziškai. Ji irgi yra pasakojusi apie savo meilę Mikalojaus Čiurlionio kūrybai, garsiam 19 a pb – 20 a pr. simbolistui. Vienas iš poros draugų buvo Marselio dirigento Serge Baudo pusbrolis, vėliau ir su juo susidraugavo, o šios draugystės dėka jiedu galėjo mėgautis savo aistra muzikai ir lankytis Serge koncertuose Marselio Operos Rūmuose bei Mozart Aix-en-Provence festivalyje. Jiems taippat labai patiko jo kompozicijos Captain Cousteau’s filmo, The Silent World garso takeliui.

 

Christian su Serge Baudo (La Ciotat, 1971m.)

Po susitikimo su tėvais ir seserimis Maskvoje, Zounia suprato, kad jos lietuvių kalbos žinios pablogėjo, nes per mažai jos vartojo. Taigi, ji nusprendė užsirašyti į Aix-en-Provence universitete vedamus Madam Dupin (dar viena lietuvė ištekėjusi už prancūzo, Indo-Europiečių kalbų specialistė) kursus. Zounia greitai išgarsėjo tarp jaunų studentų, besidominčių jos istorija bei norinčių daugiau sužinoti apie Lietuvos kultūrą. Ne vieną kartą jos prašė prieš visą auditoriją papasakoti vaikystės pasaką ar kitus prisiminimus.

Kartą, grįždama iš kursų, praėjus beveik ketveriems metams po susitikimo Maskvoje, Zounia gavo žinią apie tėvo mirtį. Ji labai pergyveno dėl jo netekties, tačiau ją guodė mintis, jog pavyko pasimatyti iki jo kelionės į amžinybę. Sužinojusi, kad jis mirė nuo vėžio, nes buvo užkietėjęs rūkorius, ji pati metė rūkyti, iki tol, nuo karo pabaigos, surūkydavo po pakelį cigarečių per dieną, netgi būdama nėščia. Dabar, žinodama daugiau informacijos apie tabako žalą, ji suvokė tai kaip grėsmę pirma laiko išsiskirti su mylimais žmonėmis, tačiau nepaisant visko, ji suprato, kad jos misija, skleisti Dievo žodį, buvo vis dar nepasiekta.

Taigi, vieną dieną ji išvyko į Lourdes, padėti ligoniams piligriminėje kelionėje, organizuojamoje vyskupijos. Šiuo žygiu, taipogi ir išsipildė jos visų laikų svajonė, nes Mergelės Marijos šventovė buvo puikiai žinoma ir Lietuvoje. Kartu su keliautojais, ji regėjo jų kančias, bet ir rado savyje, stebuklingame šaltinyje, naujos energijos padėti sergantiesiems bei stiprinti savo pačios tikėjimą. Dar ilgai ji laikė buteliuką su Lourdes vandeniu, kuris per tą laiką nei sugedo, nei pakeitė spalvą, o į Lourdes grįžo dar keletą kartų.

   

Finaud šeima, 1974m.

Finaud šeima augo. Emmanuel, bankininkas dirbantis Taupomajame Banke, vedė Chantal Canarelli, mokytoją, 1977 metų kovą. 1981 metais, Michaël, gydytojas, niekam nesakydamas, vedė Annouk, seselę (beje, po kelerių metų jiedu išsiskyrė). Po jo, Béatrice, vokiečių kalbos mokytoja, ištekėjo už Richard Bottari, vaikų psichiatro, 1982 metais (jie išsiskyrė 2010 m.); po jos Marc, diplomatas, 1985 metais vedė Hélène Miszewski, lenkų kilmės spaudos atstovę, juos supažindino pusseserė Marie-France (Germaine Cérez duktė). Tada, tik Christian Jnr (jaunesnysis), žurnalistas, liko senberniauti. 2008 metais Michaël  vedė Marie-Thérèse Gomis. Per jų vestuves, Chantal ir Béatrice buvo įsirišusios geltonus, žalius ir raudonus kaspinus, pagal nepriklausomos Lietuvos vėliavos spalvas, dedikuodamos tai Zouniai. Bet Zounia apie tokią laisvę gimtai šaliai galėjo tik pasvajoti. 

 

1977m kovas: Emmanuel ir Chantal vestuvės

 

 

1982m gruodis: Béatrice ir Richard vestuvės

 

1985m sausis: Marc ir Hélène vestuvės 

Dažnai sekmadienį Finaud šeima kartu leisdavo laiką su kitomis Saint-Michael (Šv.Mykolo) parapijos bendruomenės šeimomis (tokiomis kaip Bruns, Courtois, Lebiezs, Piochs, Jeanne Ouannon, t.t.). Keletą metų, draugai svečiavosi pas Zounia ir Christian sodyboje Auriol, Provanse; mažame namelyje, kuris buvo išnuomotas už skatikus, o šeimos ten smagiai rengdavo vaišes gamtoje, citrinmedžių šešėlyje, ar apspitę pilnas uogų vyšnias, ar rinkdavo briedžiukus palei Huveaune upės pakrantę. Vėliau, jų susitikimams visi persimetė į Carro, netoli Carry-le-Rouet, prie kotedžo ant jūros kranto, pasimėgauti ant žarijų kepamomis sardinėmis ar šiaip stebėti iš jūros grįžtančius tuno žvejus, kurie mažą žvejų uostelį paversdavo kruvinu baseinu. Kai Finaud šeima nusipirko žemės plotelį La Ciotat, ilgą laiką tik akmeninis namukas buvo vienintelis ten esantis pastatas, mielai priimantis šią smagią, triukšmingą kompaniją. Dieną jie pradėdavo nerdami į Viduržemio jūros bangas (smagiausiai būdavo žiemą, - žmonių nebuvo), o nurimdavo tik susėdę už didžiulio stalo, pasivaišinti ant žarijų kepta mėsyte, kiškiena, o po to mėgaudavosi siesta po aukštomis pušimis. Tik 1979 metais pradėjo statyti vilą, su sienomis iš vietinio akmens, - kalkakmenio, kas jai suteikė gražų, geltonai rudą atspalvį, susiliejantį su tais žemyn nusidriekusiais šlaitais, neriančias į slėnį ir todėl tokį būdingą Viduržemio jūros žydrynei. Nenorėdami, kad paaugliai nusiaubtų būstą, bei siekdami išvengti perpildytų Ciotat paplūdimių, Christian nusprendė įsirengti baseiną, kuris išties pritraukdavo visus šeimos narius ir draugus susiburti drauge. Kaip ir visi vietiniai Provanso žmonės, Zounia išmoko žaisti „petankę“, metalinių kamuoliukų žaidimą, dažniausiai laimėdavo, nepaisant jos neįprasto mėtymo būdo.  

 

 

Vaizdas į jūrą iš La Ciotat vilos

„Petankės“ žaidimas, La Ciotat (1982m)

 

Kiti Giminės Susitikimai 1977-1978m

1977 metais Zounia, nuolat palaikiusi ryšius su draugu Romu, emigravusiu į Australiją, turėjo džiaugsmo pasimatyti su juo Marselyje, prieš jo išvyką į Jungtines Valstijas. Su ašaromis akyse, jie valandų valandas dalinosi prisiminimais apie vasaras praleistas ant Nemuno upės krantų. Christian turėjo progą išmėginti savo anglų kalbos žinias, norėdamas įsiterpti į tuos emocijų kupinus pokalbius. Keletą kartų, pas Zounia, Marselyje, viešėjo jos pusbrolis iš Amerikos, Walter su šeima. Kai abiejų šeimų vaikai suaugo tiek, kad galėjo keliauti, jie dažnai, skirtingomis progomis, susitikdavo tiek Prancūzijoje, tiek Jungtinėse Valstijose.

 

Christian ir Zounia su Romu Marselyje 1977m.

Tais pačiais metais Marc, prisijungęs prie Prancūzijos Užsienio Reikalų Tarnybos, gavo paskyrimą į prancūzų konsulatą Leningrade (TSSR). Jo jurisdikcijoje buvo ne visa Lietuva, bet tik jos sostinė Vilnius ir jam leidžiama buvo palaikyti oficialius ryšius tik su miesto tarybos vadovais (taip kaip ir kitų abiejų Baltijos šalių atveju). Tokia keista situacija susidarė dėl Prancūzijos de jure  pozicijos nepripažinti Baltijos šalių prijungimo prie Tarybų Sąjungos, pagal Molotov-Ribbentrop Paktą. Nepaisant visko, 1978 metų pavasarį, Marc apsilankė Vilniuje, - keliavo į prancūzo profesoriaus, laikinai komandiruoto į Universitetą, Alain Rechner vestuves su viena iš jo studenčių, Edita. Be to, jis susitiko su Dana (Stefkos dukra) ir susipažino su motinos šaknimis, sudalyvavęs Verbų Sekmadienio iškilmėse prie katedros.  

 

 

Alain ir Edita Rechnerių vestuvės (Vilnius, 1978m)

Marc su pussesere Dana Vilniuje (1978m)

 

 

Verbų Sekmadienis prie katedros Vilniuje, 1978m.

 Kitą vasarą, Zounia ir Christian nusprendė surengti dar vieną pasimatymą Leningrade su šeima iš Lietuvos, nes Marc užtikrino, kad rizika buvo tik minimali. Tiesą sakant, diskretiški susitikimai galėjo būti suorganizuoti tik viešbutyje, kuriame Zounios šeima, - mama, sesės ir svainiai apsistojo. Apie susitikimą Marc būste nebuvo nei kalbos, - jį nuolat stebėjo KGB agentai. Praėjus dešimčiai metų po susitikimo Maskvoje, emocijų vėlgi netrūko, o pokalbiams, pilniems jausmų, prisiminimų ir kartais ašarų, galo nebuvo. Visi dar stipriau jautė, jog šalia nėra tėvo.  


 

 

Zounia su mama Leningrade, 1978m.

Zounia su mama ir sesėmis Leningrade (1978m.)

Dėl amžiaus, Christian darbdavys išleido jį į ankstyvąją pensiją. O jis, vis rečiau pasirodydavęs Sekmadieniniuose susitikimuose su vaikais ir draugais, laiką mieliau leido vienas, La Ciotat, užsiimdamas mėgstama veikla, - skaitymu, rašymu ir medžio darbais. O Zounia ir toliau aktyviai gyveno Marselyje: ji buvo įdarbinta puse etato Saint-Michel (Šv.Mykolo) bažnyčios sekretore. Neskaitant jos administracinio darbo, leidžiančio jai palaikyti ryšius su parapijiečiais, ji ir toliau ėmėsi diskretišku veiksmų siekdama padėti sergantiesiems, seneliams ar socialiai remtiniems. Ne vieną kartą, nesąžiningi žmonės pasinaudojo jos gerumu išviliodami pinigų iš jos kuklaus atlyginimo. Kažkaip ji sugebėdavo išsiversti be didelių išlaidų Kalėdinėms bei gimtadienio dovanoms vaikams ir vis didėjančiam anūkų būriui. Gyvenimo pabaigoje, iš viso buvo trylika gimtadienių, kurių ji nepamiršdavo atšvęsti. Ji taipogi vis nusiųsdavo pinigų į Lietuvą, savo šeimai, gyvenančiai Tarybiniais laikais ir nepritekliuje. Ji vis stengdavosi padalinti pinigėlius po lygiai tarp mamos ir seserų, kad nekiltų pavydas. Marselyje, lietuvių bendruomenė buvo nedidelė ir toji vengė viešumos. Zounia dažniausiai susitikinėdavo su senyva vienuole, jos vienuolyne, ar pasikviesdavo pas save į svečius. Kita vertus, Marc, gyvendamas Paryžiuje, prisijungė prie lietuvių bendruomenės, kurios veiklos vadovas buvo tėvas Jonas Petrošius ir joje teko pabendrauti su istorinėmis asmenybėmis – Ričardu Bačkiu, vėliau dirbusiu Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje, bei Petro Klimo, paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos ambasadoriaus Prancūzijoje, žymaus diplomato, signataro sūnumi. Keletą kartų Zounia su Marc bei kitu sūnumi Christian, yra apsilankiusi Paryžiuje, bendruomenės mėnesio pamaldose, bei po jų vykstančiose broliškose vaišėse, kur kartu dalindavosi praeities prisiminimais ar naujienomis iš Lietuvos.

Tuo pačiu metu, Zounia mokėsi močiutės pareigų meno ir prašė savo anūkų ją vadinti močiute. Emmanuel ir Chantal susilaukė dviejų dukrelių, Laetitia (gimė 1979m) ir Marianna (gimė 1981m); Marc ir Hélène gimė dukrelė Yoanna (1987m) ir sūnelis Stanislas (1994m); Béatrice ir Richard susilaukė Sylvain (1983m), Ludovic (1985m), ir Marika (1991m). Tik po Zounios mirties, Michaël ir Marie-Thérèse tapo tėvais – dukrelei Olivia (2002m) bei sūnui Maxime (2006), kai jie gyveno Guadeloupe (Gvadelupoje). Vaikai išsibarstė po visą pasaulį – Emmanuel marselyje, Marc tarp Paryžiaus ir užsienio komandiruočių, Michaël tarp Marselio ir Paryžiaus, Béatrice Nicoje, o Christian Jaunesnysis Paryžiuje – todėl šeimos susibūrimus surengti darėsi vis sudėtingiau. Paskutinė visos šeimos šventė buvo Marselyje, per Kalėdas 1995 metais.

 

 

 

 

 

 

 

 

Zounia su Chantal, Béatrice, Laetitia ir Richard, Emmanuel namuose 1983m.

 

 

 

 

 

 

Paskutinis visos šeimos susibūrimas pas Emmanuel per 1995-ųjų Kalėdas  (pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: Yoanna, Christian Sr, Hélène su Stanislas, Béatrice su Marika; Antroje eilėje: Marc, Christian Jr, Marianna, Laetitia, Chantal, Emmanuel, Zounia, Michaël su Ludovic, Sylvain, ir Richard)

 Pirmoji viešnagė Lietuvoje (1986m.)

1986-ųjų rugsėjį, Zounia sulaukė progos apsilankyti protėvių žemėje po šitiek metų. Nuo 1984 metų Marc dirbo Lenkijoje, Varšuvoje, su žmona Hélène. Zounia nuvažiavo jų aplankyti į Lenkijos sostinę ir ten praleido kelias dienas, apžiūrinėjo žymias vietas, susitiko su jų draugais. Šioje šalyje, kurios istorija buvo taip persipynusi su Lietuvos, ji jautėsi kaip namuose. Kaskart kalbėdamasi su Hélène mama, Irène, kuri nuo 1950-ųjų gyveno Prancūzijoje, judvi valandų valandas ginčydavosi kuri iš šių dviejų šalių dominavo ar įtakojo kitą. Zounia entuziastingai primindavo, jog visi didieji lenkų veikėjai, garbinami kraštiečių, nuo Mickiewicz (Mickevičius) iki Pilsudski (Pilsudskis) yra kilę iš Lietuvos... 

 

1986m. rugsėjis Varšuvoje: Zounia prie Tėvo Jerzy Popieluszko Solidarność kapeliono, kapo (1984 metais nužudytas lenkų saugumo)

 Tada, iš Varšuvos jie traukiniu nukeliavo į Vilnių. Kelionė buvo sunki. Nepaisant to, kad Lietuvos sostinė tebuvo už 393km nuo Varšuvos, kelionė užtruko 10 valandųǃ Tiesą sakant, Stalinas, bijojo galimos Vakarų invazijos, todėl netgi po antrojo Pasaulinio karo geležinkelio, jungiančio Tarybų Sąjungą su „broliškomis tautomis“ pagal Varšuvos paktą, vėžė buvo skirtinga. Prie sienos, keliautojai turėjo likti užrakinti vagonuose šešias valandas, kol traukiniui būdavo pakeičiama važiuoklė, tinkama plačiai „rusiškai“ vėžei (1520mm, standartinė – europietiška 1435mm). Kai muitinės pareigūnai pradėjo patikrinimą, Zounia mėgino slėpti nerimą vis rodydama, kartu su pasu, oficialią Prancūzijos – TSSR Draugystės Lygos narystės kortelę. Bet TSSR apsauga, sužavėta Marc ir Hélène diplomatiniais pasais, sukaukšėjo kulnais ir Zounią pasitiko atiduodami pagarbą. Tuo tarpu lietuviai, keliaujantys iš Lenkijos ar lenkai – į Lietuvą lankyti artimųjų, buvo priversti iškraustyti savo lagaminus tiesiog ant perono, prie jų priekabiavo muitininkai, vilkėdami paprastus rūbus, kaip Zouniai pasirodė, buvo panašūs į gestapo pareigūnus.

Atvykus į Vilnių, Zounia nusivylė ir susirūpino, kad niekas iš artimųjų nepasirodė jos pasitikti. Bet išties, niekas iš jos šeimos negavo telegramos, kurią ji buvo išsiuntusi, kad įspėti apie savo viešnagę, o dar Zounia neturėjo ir telefono numerio, negalėjo paskambinti. Viešbučio restorane, Markas kitą dieną atsitiktinai sutiko anglų kalbos profesorių, su kuriuo buvo susipažinęs ankstesnio, prieš aštuonerius metus buvusio paskyrimo metu į Leningradą. Tam profesoriui jis papasakojo, nes juo pasitikėjo, mamos rūpesčius, o profesorius nuskubėjo paskambinti saviems. Netrukus jis grįžo su geromis naujienomis, - pavyko rasti ir susisiekti su Zounios svainiu. Jis greit iš Alytaus savo automobiliu atvažiavo su visa šeima. Šis susitikimas buvo sutartas pas pusbrolį Arvydą (Danos brolį), gyvenantį Vilniuje. Zounios seserys plušo tiek prie ašarą spaudžiančių pokalbių, tiek prie cepelinų. Hélène, mokėdama lenkų kalbą, su Zounios šeima susišnekėjo, o cepelinai, paskendę taukuose, jai pasirodė kaip gana sunkus maistas. Tada, visi nuėjo padėkos maldoms prie AušrosVartų, jos šventykloje yra mergelės Marijos ikona, laikoma netgi stebuklinga ir garbinama tiek Krikščionių, tiek Stačiatikių. Zounios du svainiai pasisiūlė slapta nuvežti ją savo tarybiniu automobiliu Lada, į Alytų ir gimtąjį kaimą. Nepaisant to, kad TSSR, valdant Nikolajui Gorbačiovui pradėjo reformas „skaidrumo“ (glasnost) ir „pertvarkymo“ (perestroika ), tarybiniai įstatymai vis dar draudė užsienio lankytojams peržengti Baltijos šalių sostinių ribas. Zounia atmetė tą itin viliojantį pasiūlymą, nepaisydama svainių įkalbinėjimų. Iš tiesų, ji nenorėjo rizikuoti būti suimta ar kelti problemų artimiesiems. Išvyka ir išsiskyrimas, buvo labai sunkus, nes Zounia suprato, giliai širdyje, kad savo senosios motulės gyvos jau nebepamatys.  

 

 

 

Vilnius: Aušros Vartai (1986m)

Vilnius: Zounia priešais Aušros Vartus su Hélène,

Stefka, mama ir Veronika (1986m)

 

 

 

 

Zounia su Hélène ir mama (1986m)

Zounia tarp mamos ir Veronikos (1986m)

 

1987-ųjų birželį, Zounia lydėjo grupelę senolių, keliaujančių į Italiją. Atsitiktinai jai į rankas papuolė prancūzų laikraštis, nors anksčiau jo neskaitydavo, Le Monde. Trumpame naujienų straipsnyje iš Prancūzijos Spaudos agentūros - Agence France-Presse (AFP), ji perskaitė, kad Prancūzijos diplomatas, Marc Finaud, buvo areštuotas ir sumuštas saugumiečių už tai, kad turėjo Solidarność demonstracijos, vykusios Popiežiaus Jono-Pauliaus II vizito metu Varšuvoje, įrašą. Zounia nualpo, o atsigavusi paskambino Hélène, kuri tuoj turėjo gimdyti dukrelę Yoanna Paryžiuje. Hélène savo vyro vardu užtikrino ją, jog pati tuo momentu esanti lėktuve į Paryžių, ruoštis gimdymui. Marc vėliau mamai sakė, kad nepaisant to incidento, jis visada prisimins tvirtą Popiežiaus rankos paspaudimą ir jo gilų žvilgsnį tiesiai į akis, siunčiantį šventąjį palaiminimą. Jei būtų galėjęs pasinaudoti proga, būtų jam pasakęs, ką jiedu turi bendro: mamą lietuvę.

 

 

 

 

 

 

  

Jono Pauliaus II nuotrauka, fotografuota Marc Varšuvoje (1987 m. birželis)

 

AFP straipsnis, išspausdintas Le Monde, privertęs Zounia apalpti 1987 metų birželio mėnesį.

 

Po metų, Zounia sulaukė skaudžios žinios – mirė jos mama. Sesuo Stefka paskambino. Žinoma, žinojo, kad taip bus, bet vis tiek tuo metu pasijuto visiška našlaite. Sunkiausia buvo, kad negali į mamos laidotuves nuvykti, jos gimtasis kaimas buvo vis dar nepasiekiamas užsieniečiams. Amžius, nuovargis nuo gyvenimo pilno kančių, prisidėjo prie ligos, kuri ir pakirto šią senolę, tokią tolimą ir kartu, tokią artimą. Zounia ir pati susirgo. 1989 metais ją kankino pankreatitas (kasos uždegimas), kuris sukėlė rimtų pasekmių. Skubiai operavo, taip išgelbėdami ją, bet ji turėjo pereiti ilgą ir skausmingą gijimą, kas priminė jai apie pokario laikmetį. Ji neteko svorio, beveik tiek pat, kaip anąkart, turėjo laikytis griežtos dietos, kad pažabotų diabetą. Ji turėjo atsisakyti visų mėgstamų valgių: kiaulienos, sūrio ir „atsitiktinio“ viskio šlakelio, prie kurio ji buvo gana įpratusi. Jai beveik pavyko paklusti šiai disciplinai.

Nepaisant ligos, 1989-ųjų pabaiga Zounia suteikė džiugių vilčių: kartu su Berlyno sienos griūtimi, buvo atverstas naujas Europos istorijos lapas ir Zounia tikėjosi, kad galės grįžti į gimtą kraštą ir ten rasti laisvę. Tačiau galutinės TSSR kapituliacijos dar reikėjo laukti iki 1991-ųjų, - „išgyventi“ nepavykusius taktinius manevrus, nukreiptus prieš Gorbačiovą iki Jelcino sprendimo „paleisti“ TSSR. O tuo metu, nuo „perestroikos“ laikų, nepriklausomos Lietuvos judėjimas Sąjūdis, vedamas muzikologo Vytauto Landsbergio, įgavo kvėpavimą ir deklaravo „moralinę laisvę“ šalyje jau 1988-ųjų lapkričio 20-ąją, o visišką nepriklausomybės atkūrimą – 1990-ųjų kovo 11d., po pirmųjų laisvų rinkimų nuo 1939 metų. Paskutiniais totalitarinio režimo konvulsijos gestais, tarybiniai okupantai bandė jėga užgniaužti šią įvykių raidą pasiglemždama paskutines didvyriškas aukas Lietuvos nepriklausomybės kelyje. Žlugus Tarybinei Sąjungai, Lietuvai teko laukti iki 1993 m. kol iš šalies išsinešdino Rusijos daliniai.  



Vilnius, 1990m kovo 11d: Lietuvos parlamentas – Seimas - deklaruoja nepriklausomybę

 

 Vaikai žaidžiantys prie nuverstos Lenino statulos Vilniuje (1990m)

 Sugrįžimas į gimtinę po penkiasdešimties metų

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo proga, Zounios seserys atsiuntė jai tautinius rūbus, būdingus Alytaus regionui, tokius, kokius dėvėdavo jaunystėje, per šventes ir ypatingas progas. Bet tik 1993 metais Zounios grįžimas į gimtąjį kaimą, Sudvajus, galėjo iš tiesų įvykti. Keleri jos draugai pradėjo rinkti pinigus šiai kelionei. Deja vyras kartu vykti negalėjo, nes po nesėkmingo griuvimo sodyboje La Ciotat, Christian gydėsi sulaužytą stuburą, taigi apie keliones nebuvo ir kalbos. Bet ji keliavo ne viena, ją lydėjo sūnus Emmanuel su šeima, - Chantal, Laetitia ir Marianna. Ji galėjo, nors ir kaip sukrėsta, apsilankyti senajame mediniame šeimos name, kurį vis dar prižiūrėjo seserys, praėjus pusei amžiaus nuo jos išvykimo ir pasimelsti prie tėvų kapų. Dabar ji galėjo keliauti nesibaimindama, o jos svainiai nesipriešindami vežiojo po vaikystės ir jaunystės vietas, kartu aplankė Alytaus miestą ir mokyklą, laikinąją sostinę Kauną ir jo universitetą, netgi Baltijos jūros pakrantę, kurią jos mama pamatė tik būdama 70m. 

 

 

Marselis, 1990m: Zounia tautiniais rūbais prie seno Lietuvos žemėlapio

Keturios seserys prie Sudvajų namo (1993m)

 

 Zounia tėvų kapai, prie kurių ji galėjo pasimelsti 1993m

 

Zounia  ir jos berželis 1993m

1995-ųjų vasarą, Zounia išsiruošė vėlgi į kelionę į Lietuvą, šįkart kartu su Beatrice ir jos šeima, kurie taipogi gavo progą susipažinti su savo šaknimis. Todėl Zounia galėjo ir vėl pasinerti į praeitį, bei tuo pačiu pasidžiaugti, matydama kokią pažangą Lietuva padarė nuo jos nepriklausomybės atkūrimo. Žinoma, į prabangą dar nepanašus toks lietuvių gyvenimas, bet sunkaus darbo dėka, lietuviai dabar jau įstengė gerinti savo gyvenimo sąlygas, džiaugėsi savo teisėmis, pripažintomis demokratinėse šalyse ir pradėjo keliauti po pasaulį.  

 

 

 

 

1995m. liepa: Béatrice su keturiomis vėl susitikusiomis sesėmis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Trys kartos apglėbę berželį: Zounia, Béatrice, Marika 

 

 

 

 

 

 

Zounia rodo Ludovic šulinį, iš kurio, būdama vaikas, semdavo vandenį

 

 

 

 

 

1997-ais metais, Velykoms, Marc ir Hélène, tuo metu dirbę Izraelyje, pasikvietė Zounia aplankyti Šventąją Žemę. Ir taip, galų gale, dar viena sena svajonė išsipildė: žengti Jėzaus Kristaus pėdsakais ir atrasti savosios religijos giliąsias šaknis. Ji nusilenkė prie Šventojo Kapo Jeruzalėje, meldėsi Gethsemane (Getsemanės) sode ir meditavo Cenacle, Paskutinės Vakarienės kambaryje. Ji vaikščiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, praeidama pro Ashkenazi Žydus, apsirengusius kaip lietuviškuose 18a. žydų rajonuose „štetluose“, bei sukinėjosi tarp vietinių Palestinos moterų, skarotomis galvomis, skubančiomis į Al-Aqsa mečetę. Ji buvo panirusi į rytų aromatą, supantį trijų pagrindinių monoteistinių religijų lopšį. Ji taipogi pabuvojo prie Negyvosios Jūros, leido sau joje paplūduriuoti, po to jie keliavo prie Galilėjaus ir Nazareto jūros, kur prisiminė įvairias Evangelijos vietas.  

 

1997m. Velykos: Abu Gosh vienuolyne Jeruzalėje 

 

 Nazarete su Stanislas prie Prancūzijos dovanoto vitražo (1997m) 

 

Paskutinė viešnagė Lietuvoje

1988-ųjų liepą, Zounia atvyko į Lietuvą, viena, paskutinį kartą nusifotografuoti su seserimis Stefka, Jadvyga (sergančia Parkinsono liga) ir Veronika, prie savojo berželio, kurį, priešais namus, pasodino tėvas jai gimus. Jis vis dar stovėjo, stiprus kaip niekad, nepajudinamas, nepaisant karo ir okupacijos, puikiai iliustruojantis stiprią lietuvių valią gyventi laisvėje. Zounia žinojo, kad ir jos pačios sveikata buvo trapi ir giliai širdyje jautė, jog viešnagė ši jau paskutinė. 

 

 

Keturios seserys vėl kartu prie tėvelio sodinto berželio the (Sudvajai, 1998m)

Gyvenimo pabaiga

1999-ieji buvo paskutinieji Zounios gyvenimo metai. Atrodė, kad taip ir lemta buvo jai likti XXa moterimi ir nepamayti XXI a. Per vasarą, Marc su šeima praleido keletą dienų Marselyje ir La Ciotat kartu su ja. Vaikai džiaugėsi, galėdami dar kartą pažvejoti nuo Frioul salų pakrantės.

Jie kvietėsi Zounia kartu važiuoti į Izraelį, kur liko daugybė jos neaplankytų įžymybių. Bet ji prastai jautėsi, po kelių diabeto sukeltų priepuolių. Ji atsisakė važiuoti kartu, leisdama suprasti, kad nenori būti našta savo vaikams ar anūkams dėl savo sveikatos būklės. Ji sakė, kad visos gyvenimo svajonės jau išsipildė: grįžo į gimtuosius namus, meldėsi Romoje ir Lourdes ir susipažino su Šventąja Žeme. Ji taipogi leido suprasti, kad visi vaikai nuo šiol jau gali vieni patys eiti gyvenimo keliu ir ji nejautė nerimo dėl būsimo išsiskyrimo.

Penktadienį, 1999-ų metų spalio pirmą dieną, ji grįžo į Frioul salas prie Marselio krantų, paskutinį kartą pasikalbėti su Viduržemio jūra. Ji taip džiaugėsi puikiu laimikiu, kuriuo ją dosniai pamalonino tyrieji vandenys, kad net pražiopsojo paskutinį laivą ir turėjo šauktis pagalbos pas privačios jachtos savininką, plaukiantį į Senąjį Uostą. Taigi, namo ji grįžo gana vėlai ir nebespėjo išvirti jos įprastos žuvienės. Naktį, ją kankino, kaip ji tuo metu manė, kasos uždegimo priepuolis (pankreatitas), bet paaiškėjo, kad tai vidurių užkietėjimas dėl auglio. Į ligoninę ji buvo paguldyta šeštadienį, spalio antrąją, duktė Beatriče prie jos budėjo spalio trečiąją ir buvo paskutinis šeimos narys kalbėjęsis su ja. Ji mirė 1999-ųjų metų spalio ketvirtą dieną, šventą dieną Šv. Francis of Assisi (Šv. Pranciškus Asyžietis), žinomo savo maldos galia ir skurdo priesaika, bei kaip Gamtos ir Gyvūnų mylėtojų globėjas. Christian, priblokštas netekties, nebeturėjo jėgų gaminti Zounios žuvienės, užkasė žuvis kieme, prisimindamas, kokią simbolinę reikšmę žuvis turėjo Jėzui ir ankstyviesiems krikščionims.

Zounios laidotuvės vyko Saint-Michel (Šv. Mykolo) bažnyčioje. Jose dalyvavo daug žmonių, ne vien tik iš artimųjų ir draugų rato, bet ir nematyti asmenys, ją pažinoję parapijoje ar kitaip susipažinę su jos dosnumu. Tarp visų ypač jaudinančių ir tuo pačiu paprastų panegirikų (iškilmingų kalbų) buvo jos draugų Simone Brun (dar viena parapijos bendruomenės atrama), Paule Gastinel (iš Tacussel šeimos, praleidusios kelias vasaras Lolagne sodyboje), Jeanne Ouannon ir Pierre Coulomb (buvę bendražygiai Cordéac sodybos projekte). Paskutiniame testamente, Zounia prašė pagroti ištraukas iš Mocarto kūrinio Requiem ir Jacques Brel dainą If We Only Have Love, kuri taip tiksliai apibūdino ją pačią. Ji taipogi pageidavo, kad šia proga surinktos aukos būtų dovanojamos Provanso-Lietuvos Draugystės Lygai, paremti humanitarinius projektus, vykdomus jos gimtojoje šalyje. Galiausiai, ji prašė būti palaidota vilkėdama tautinį kostiumą, kartu su ąsočiu, su žeme nuo Sudvajų berželio šaknų.

Savo dvasiniame testamente, kurį ceremonijos metu perskaitė Béatrice ir Chantal, Zounia citavo Matthew 25:35 (Evangelija pagal Matą): „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane slaugėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane“ Visa tai priminė jos gyvenimą. O baigė ji jaudinančiu : „Prašau atleiskit man, jei ką nuskriaudžiau“, kai iš tiesų visi kiti ją nuskriaudę ar ignoravę jos skausmą turėjo prašyti atleidimo.

Hélène parvežė savo jaunėliui sūnui Stanislas, likusiam Izraelyje, gimtadienio dovaną, kurią močiutė jau buvo nupirkusi, matyt nujausdama, kad jos gyvenimas jau blėsta.

 

 

Zounios kapas, padengtas Lietuviškų spalvų gėlėmis 

 

 

Laidotuvių koplytėlėje, Zounios anūkų piešiniai

 

 Ranka rašytas Zounios dvasinis testamentas

 


 

  
 
 
 
 

Members Area

Recent Blog Entries

Recent Photos

Recent Forum Posts

No recent posts

Newest Members